Sugebėję valdyti mintis, tapsime nenugalimi
„Tai, kas egzistuoja, egzistuoja tam, kad būtų galima prarasti ir pavadinti itin brangiu“, – rašė vokiečių kilmės amerikiečių poetė, vertėja ir dėstytoja Lisel Mueller, pasverdama, kas suteikia prasmės mūsų gyvenimams nuostabiame eilėraštyje – viename iš šimtų, kurie ją „pergyveno“, kai moteris grąžino visatai pasiskolintas žvaigždžių dulkes būdama devyniasdešimt šešerių[1].
Ir vis dėlto, dėl kažkokio palankaus nukrypimo nuo logikos – galbūt adaptyvaus netobulumo, darančio mus žmonėmis – tą akimirką, kai kas nors tampa mums brangus, mes „karantinuojame“ jo praradimo galimybę kokioje nors proto kameroje, pro kurią pasirenkame neįeiti. Tam tikra prasme mes tikime, jog žmonės, kuriuos mylime, yra – turi būti, nes alternatyva yra begalinis siaubas – nemirtingi.
Ir todėl, kai miršta mylimas žmogus, ši giliausia mūsų dalis visatoje siaučia iš pykčio, nes jos neišgelbėjo žinojimas, jog visko, kas gyva, lemtis yra mirtis, net ir pačios visatos – kad ir kokios būtų šiandieninės karinės ar kosminės galimybės. Aiškiau tariant, tik todėl, jog senovės bakterijos galėjo mirti, mes turėjome galimybę atsirasti.
Aš gimiau praėjus maždaug 3,7 milijardo metų po to, kai pirmoji archebakterija (seniausia ląstelė Žemėje) pradėjo savo mutacijos kelią.
Sakyčiau, kad tokius dalykus derėtų garsiai pasakyti (priminti) visiems žmonėms; reikėtų įsisavinti, jog nemirtingumas yra mirtinas – taip vyko anksčiau ir tebevyksta dabar. (Beveik kaip dviveidiškumas, egzistuojantis tik iš principo.)
Taip, pasauliečiai neretai nežino, ką jie daro, kaip ir nežino to, ką gali pasiekti. Tačiau kol gyvename, gyvenimas rodosi amžinas.
Nepaisant to, nemirtingumas nėra ilgesnio ar trumpesnio laiko klausimas; tai iš tikrųjų ne nemirtingumo, o kažko kito, kas lieka nežinoma, tema. Taip pat neteisinga sakyti, jog tam nėra pradžios ar pabaigos, kadangi visi „dalyvaujame“ ir dvasios, ir tuštumos siekime.
Dėl šios priežasties neretai kreipiamės į tai, kas pripildo mūsų trapų mirtingumą prasmės – kas jį pašvenčia tokiai transcendencijai, kurią galime patirti kaip meną ar meilę – nuo architektūros iki ant palangės pražydusios gėlės.
Žmogus yra pajėgus panaudoti didesnę dalį smegenų, nei manyta
Kaip ir bet kuris kitas unikalus žmogaus gebėjimas, vaizduotė yra proto funkcija. Šios kognityvinės architektūros termino istorija nukelia mus į laiką, kai Alanas Turingas (žymus britų matematikas, logikas, kriptografas ir karo didvyris) palygino žmogaus protą su kompiuteriu[2].
Viena vertus, Shaunas Nicholsas ir Stephenas Stichas savo knygoje „Mindreading“ teigia, kad vaizduotė gali būti žinių šaltinis[3]. Kita vertus, pagrindinis pastarųjų požiūrio trūkumas yra tas, kad jis nesutampa su turimais evoliuciniais įrodymais.
Išsiugdę kalbą bet kokiu atveju tapsime daugiau mažiau kūrybingi, nes vaizduotė yra kalbos šalutinis produktas – kitaip sakant, pastaroji yra kognityvinė priemonė (evoliucinis šalutinis produktas), veikianti per kalbos plėtrą.
Galų gale, vaizduotė žymi pagrindinį skirtumą tarp žmonių ir gyvūnų – su ja mes sugebėjome pakeisti pasaulį, kaip ir su šypsena – pasveikinimu, skirtu ištremtiesiems ar nesusipratėliams.
Kitais žodžiais tariant, tai, kas svarbu, akiai nematoma; tikri stebuklai kelia mažai triukšmo – tai ne dar ir dar kartą feisbuke besivaidenantys pagyrų trokštančių „išrinktųjų“ veidai. Esminiai įvykiai yra paprastų paprasčiausi.
Pozityvus nusiteikimas naudingas tiek versle, tiek asmeniniuose santykiuose
Kaip gyvenimas sukuria tas jėgos linijas, kurios daro mus gyvus?
Vienas iš esminių kasdieninių įvykių yra susijęs su šypsenos stebuklu.
Iš tiesų drąsuolis, darydamas reportažą pilietinio karo akivaizdoje, neabejoju, atsidurtų mažiausiai poros revolverio vamzdžių pavėsyje, stipriai įspaustų į pilvą, nors net ir toks kontaktas gali supanašėti su kiniška žuvimi akvariume – jokios reakcijos.
Reikia susimąstyti, ar tas kontakto troškimas – kad ir koks būtų jo pobūdis ar kaina – gali būti žmogaus būklės universalumas – tas pats impulsas, kuris skatina trolius išspjauti savo nuodus.
Akivaizdu, jog agresija iš esmės yra vienintelė kontakto forma, kurią „sugeba“ kiekvienas, trokštantis pamiršti kadaise sunkiai išgydytas ligas, ir siekiantis išginti Eurovizijos dainų konkurse „užgaudytą“ sielvartą, kad, nepaisant apgaulės ir toliau plušėtų kaip arklys, tempiantis vežimą.
Pažerkime mažumėlę pozityvo.
Esu linkusi tikėti, kad giliausia bendros žmonijos forma šypsena, nepakeičiama kaip saulės patekėjimas, gali liudyti naujos eros pradžią, – tik grįžus į žmogišką būvį pradeda tekėti nematoma kraujo srovė, jungianti visus kūne esančius organus, grąžindama širdžiai jos reikšmę.
Taip, kiekvienas iš mūsų – duodu ranką nukirsti – yra linkęs pasidabinti ja vakarėliuose. Tačiau jeigu laikysite šią užduotį svarbiausia dienos dalimi, nereikės tiek daug priklausyti nuo rytojaus: kol atidėliojame, gyvenimas įsibėgėja.
Įdomiausia tai, jog ši pražūtinga sugaišto ir prasmingai praleisto laiko aritmetika gali atrodyti kaip šiuolaikinė problema, bet lygtis siekia senovę, keisdama kintamuosius: dar XII a. Japonijoje knygos buvo išjuoktos kaip blaškymasis ir absoliutus laiko gaišimas.
Ligos – savęs nepriėmimo rezultatas
Turbūt nemažos dalies į antrą gyvenimo pusę perkopusių žmonių kalba galėtų skambėti maždaug taip: 30 metų stačiausi namus, tačiau plyta po plytos grioviau save (tokiu „tonu“, beje, prasidėjo ir mano „kompanionės“, sutiktos akių klinikoje, prisistatymas).
Laikas, diena po dienos, baksnoja į jautriausias vietas, sakydamas, jog išlaisvintume save dėl savęs; kad taupytume savo laiką, kuris iki šiol buvo atimtas, atplėštas ar sugadintas, arba tiesiog išslydo iš rankų (kartais dėl neatsargumo).
Filosofas Seneka taipogi apgailestavo dėl nuolatinio „esu viskam pernelyg užsiėmęs“ absurdo, susimąstydamas, kad slydimas per gyvenimą paliekant dabartinę akimirką nuošaly yra tolygus gyvai mirčiai. Jam pritarčiau ir aš: parodykite man žmogų, kuris vertina savo laiką; kuris skaičiuoja kiekvienos dienos vertę; kuris supranta, kad kasdien miršta.
Gamta mums patikėjo nuosavybės teisę į šį vienintelį daiktą, kuris yra toks trumpalaikis ir slidus, kad bet kas, kas nori, gali mus išstumti iš nuosavybės. Dėl šios priežasties ji turi teisę sakyti: „kokie jūs kvaili, jog kaupiate pigiausius ir nenaudingiausius daiktus, kuriuos galima lengvai pakeisti, bet niekada nelaikote savęs skolingais, gavę dalį tos brangios prekės – laiko (ar kažkaip panašiai).
Ir vis dėlto laikas yra ta paskola, kurios net dėkingas gavėjas negali grąžinti.
Kaip tikėjo mūsų protėviai, jau per vėlu pasigailėti, kai pasieki statinės nuosėdas. To, kas lieka apačioje, kiekis nedidelis, o kokybė prasta.
