<h2>Būti menininku – tai pažadas artimiesiems, kad gyvenimo susidėvėjimas neleis virsti žudiku</h2>
<p>Kol kitame pasaulio krašte Moterimi voru praminta menininkė dėl savo ikoniškų milžiniško dydžio vorų skulptūrų kitados pamažu gviešėsi vieną po kito skinamų titulų, už talentingos kūrėjos nugaros vis dar boluoja traumuojančią vaikystę įprasminę epizodai, kurie, kaip dažnai būna didžiųjų menininkų atveju, tapo meno žaliava gyvenimo prasmei. Žinoma, moteriai vis tik prireikė kone viso gyvenimo kūrybinio atkaklumo, kol ši formaliai gavo pripažinimą, tačiau net ir amžius – Louise Bourgeois buvo septyniasdešimt vieneri – netapo kliūtimi Niujorko modernaus meno muziejuje gauti savo pirmąją didelės apimties retrospektyvą[1].</p>
<p>Pripažinta tam tikros išpažinties formos meno kūrėja, ji nepasitikėjo žodžiais kaip priemone perteikti esminėms idėjoms, dėl ko moters azartas, atsispindėjęs mene, buvo persmelktas nenurungiamu dvilypumu – mirtis ir kūryba, liūdesys ir laimė, smurtas ir geranoriškumas, vienatvė ir bendrystė – pasirodžiusiu Bourgeois tyro it krištolas dėmesingumo bei meninio vientisumo papėdėje.</p>
<p>Be abejo, niekur negausime gilesnių filosofinių išnašų ir praregėjimo atspindžių nei menininkės interviu, kurių dėka buvo atrasti daugybė anksčiau neskelbtų perdėm mįslingų užrašų – laiškų, specifinių fragmentų, pokalbių ir poetinių raštų – liudijančių ramų protą ir kasdienėje turbulencijoje sklendžiančią energiją.</p>
<p>Bourgeois, reikia pripažinti, taipogi buvo neįprastai įžvalgi apie filosofinius bei psichologinius meno pagrindus, dėl ko pastaroji neretai imdavosi ir mentoriaus vaidmens, duodama patarimų, kurie galbūt buvo skirti labiau jai pačiai, nei pagalbos nuolankiai prašančiai auditorijai.</p>
<p>Galiausiai iš kūrybinį amplua „pasisavinusios“ ir savavališkus motyvus kūryboje puoselėjančios menininkės indėlio aišku viena: turime įdėti į paveikslą to, ką norime pasakyti, esmę. Tuo tarpu pats pasirinkimo veiksmas – paremtas įžvalgumu, ir niekaip kitaip – privalės apimti mentalinių šiukšlių aklimatizaciją, įgalinamą tokiu pačiu – atsijojimo bei reikšmės suteikimo – būdu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/9kxdfquihoc-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nuolankumo spąstai gąsdina daugelį</h2>
<p>Drįsčiau teigti, jog nei paveikslas, nei kunkuliuojančios sriubos „kūrinys“ neturi būti mūšio laukas, – tai privalo tapti pareiškimu. Dargi pridėčiau, kad turite žinote, ką norite pasakyti, apsieinant be migloto abejonių debesies: kadangi objektai niekuomet nesupaprastina savęs – jie dažniausiai konkuruoja su savimi nuo smegenų iki drobės – derėtų juos iškelti, išvengiant pirmapradžių atsargumo priemonių. Kitaip tariant, tiesiog turite suvokti, jog nedirbate aklai žmonijos labui – vertėtų nustatyti tikslų bei vertybių amplitudę, ir veikti sistemingai.</p>
<p>Tarp kitko, Bourgeois kadaise siūlė, galima sakyti, absoliučiai laikui nepavaldų patarimą apie netikro nuolankumo spąstus ir raktą į kūrybinį pasitikėjimą, sakydama, kad siekdami įtikinti kitus, iš pradžių turime įtikinti save; na, o pataikavimas – neišvengiamai paviršutiniškas – nėra naudingas nei vienam iš mūsų.</p>
<p>Prie minėto požiūrio bei transformuojančios patirties moters atžvilgiu taip pat prisidėjo apsilankymas Pikaso retrospektyvoje Modernaus meno muziejuje, kuriame buvo surengta 400 jo paveikslų paroda[2]. Šis vizitas, anot menininkės, atskleidė tokį genialumą ir tokią įstabią lobių kolekciją, kad pastaroji ganėtinai ilgą laiką nepaėmė į rankas teptuko. Įvyko visiškas „išsijungimas“, kitaip sakant. (Greičiausiai pamatyti dalykai buvo pernelyg gražūs, kad apleido jėgos, pakeliui sumažindamos ir pasitikėjimą savimi.)</p>
<p>Kita vertus, ką gi naujo galima pridurti, kai aplink yra toks genijus? Juolab kad jeigu menas yra orientuotas tik į asmeninį pasitenkinimą, tai per daug savanaudiškas būdas pralinksminti save.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/marc-kleen-n22vj73lhsy-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Bourgeois menkino žiniasklaidos darbo modelį</h2>
<p>Kaip ir daugelis menininkų, kuriančių karo metu, moteris irgi turėjo susitaikyti su tam tikromis nemaloniomis aplinkybėmis. Ir nors beveik visos tuometinės politinės diskusijos, siekiančios nuslėpti siaubingą terminą „neutralumas“, plėtė propagandos ribas, Bourgeois užfiksavo Amerikos žiniasklaidos ligą, kuri pasauliečius, deja, kamuoja iki šiol.</p>
<p>Savaime aišku, jog spauda be išimties formuoja visuomenės nuomonę, mat jų skelbiami įvykiai yra pateikiami tendencingai ir dar dažniausiai klaidingai. Tuo tarpu Bourgeois meną vertino kaip stipriausią visuomenės melo priešpriešą – vertingiausią tiesos siekį, kurį ji puoselėjo savo kūryboje, ir rado menininkų, kuriais labiausiai žavėjosi, kūriniuose[3]. Štai kodėl Pikaso – menininką, vediną intuicijos, ir retą kilnumo švyturį tarp cinizmo kultūros – ji laikė didžiai nenuginčijamu meistru.</p>
<p>Taigi, tikri judesiai, tikri jausmai yra svarbiausi. Priešingai nei, pavyzdžiui, skepticizmas, kuris simbolizuoja atsisakymo bei bankroto formą, dėl ko, ko gero, verta nenukrypti nuo tiesos, nors iš pradžių tai atrodo tiesiog banalu.</p>
<p>Galų gale, Niujorko tapyba, kuri nori būti madinga, yra teatrališka. Na, o teatras savo ruožtu spekuliuoja gyvenimo įvaizdžio arenoje, kol Pikaso mato patį gyvenimą arba, veikiau, pačią tikrovę. Stebėtina, kaipgi toks šablonas tinka rašymui ir visai žiniasklaidos pramonei – šios darbotvarkės yra pagrįstos nuomonių manipuliavimo meka, dėl kurios Bourgeois anksčiau apgailestavo.</p>
<p>Ir štai, visa tai yra perdėm teatrališka (netikra) – nuo įprasto antraštės kompozicijos spragtelėjimo iki kitų sumazgytų triukų bei sąrašų, praleidžiant asmeninio įsipareigojimo ir „minikultūros“ aspektą, kaip kad patį save.</p>
<p>Taip, turbūt niekas nepalaiko kūrybinės idėjos labiau nei priklausymo giminingų sielų ratui pojūtis. Tiesa, Bourgeois taip pat suvokė šį gilų ryšį tarp meninio vientisumo bei kūrybinės giminystės, teigdama, jog menas yra kalba – kaip ir kinų – kurią supranta ir kurčias. Kita vertus, akivaizdu, kad gimėme vieni, mirsime irgi, – tarpinės erdvės vertė yra apibūdinama pasitikėjimu bei atjauta.</p>
