<h2>Diskursas popieriaus lape – vidinį pasaulį atspindintis „pašnekesys“</h2>
<p>Rašyti gali būti keblu net ir tam, kuris yra visuotinai pripažintas rašytoju. Tačiau nemaža dalis žmonių vis tik sakytų, jog kasti griovius yra žymiai sunkiau.</p>
<p>Tuo tarpu apie meno ir perdėm kruopščiai puoselėto žodžio galią bei įtaką žmonijai jau nuo seno kalbėjo išminčiai, miesto valdininkai bei individualų raštą kaip vertybę akcentavę žemvaldžiai, kurie ieškojo ypatingo grožio palubėje arba ten, kur, rodosi, tokio nė su žiburiu nebuvo galima rasti.</p>
<p>Tiesa ta, kad menas, kaip gana intensyviomis spalvomis atsiskleidžianti idėjos išraiška, mums visuomet primena, kad mes visi nuo kažko esame priklausomi. Na, o jei vis tik širdis sako, jog reikia šiai minčiai pritarti, tuomet tai tarytum priartina prie suvokimo, tikinančio, kad menas bei preciziško dailyraščio kūrimas iš principo tėra tik apvalkalas – įmautė, atspindinti mūsų poreikius bei nuolatos besikeičiančius įsitikinimus.</p>
<p>Ir šitoje vietoje turbūt visai tiktų pavyzdys, kuomet mes klausome dainos ar patinkančios melodijos taip, lyg daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų, na, arba leidžiame sau pažinti aplinką per kitus t.y. pagrindinį vaidmenį perduodame rašytojui, kol skaitantysis (tai mes) „tarnauja“ veiksmui bei kūrinio idėjai – visai kaip varlinėtojas neregiui.</p>
<p>Žinoma, menas nėra žaislas; tai labiau kasdienė būtinybė bei savotiška „dekoracijos“ forma, gebanti prisitaikyti prie visko it kokia daržovėmis, vaisiais, žuvimi, žemės riešutais ir dar kitkuo įdaryta antis, viliojanti aromatu, trapiu gyvenimo tonu bei kviečianti pasimėgauti įžvalgiu įgytos patirties bei jos istorijų skoniu.</p>
<p>Kita vertus, mes skaitome skaitinius, kurie dažnai yra gana populiarūs, tačiau turime suprasti, kad jokiu būdu negalime nuvertinti ir tų rašytojų, kurie kadaise buvo pamiršti ir, rodosi, nesugebėjo mūsų itin delikačių skonių patenkinti – juk tiesa, kad regintysis ne visada mato tai, ką išvysti gali būti išties vertinga.</p>
<p>Tuo tarpu nagrinėjant literatūrą dabartiniame technologijų amžiaus kontekste, mes žinome, jog ji yra neabejotinai naudinga ir palanki socialinės terpės vystymuisi ar bent daliniam žmonijos priespaudos panaikinimui: ypatingos struktūros esė, moksliniai rašiniai bei kiti intelektualiosios literatūros rinkiniai iki šiol teikia mums su niekuo nesulyginamą išmintį net ir tada, kai primygtinai siūlo pažiūrėti į dangų, kuriame ritinėjasi saulė, kol iš tikrųjų kūną skrodžia neregėto stiprumo lietus bei kone katastrofiška dargana.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aaron-burden-y02jex_b0o0-unsplash.jpg" alt="Menas" /></p>
<h2><br />Kalbos „architektūra“ ir jos dariniai gali nuvesti teisingu keliu</h2>
<p>„Kartais taip smarkiai skauda, kad ilgainiui nustoja skaudėti visai“, – tariu žmogui, kuris šaltu žvilgsniu nulydi išmaldos prašantį senolį ir suprantu, kad niekada negalėsiu atspėti, kuris iš jų jaučiasi iš tiesų laimingesnis.</p>
<p>Tiesa ta, kad tam tikros psichologinės traumos mumyse pasilieka taip giliai ir tampa tokios opios, jog skirtingai nei, pavyzdžiui, geros emocijos ir gyvenimą ryškiomis spalvomis nuspalvinančios patirtys gali būti dar sklandžiau perteikiamos tekste; tuo tarpu rašytojai sielos žaizdas geba paversti absoliučiai svajinga ir skaitytojui „skania“ perspektyva[1].</p>
<p>Iš esmės rašytojo gyvenimas ir kūryba nėra dovana žmonijai – tai yra bene kasdienė būtinybė. Tuo tarpu pasakojimas yra tarsi pagrindinis elementas, įgalinantis mus pažinti, palyginti ir „prasiplėsti“.</p>
<p>Turbūt didelė dalis žmonių taip pat pritartų, jog rašytojai yra vieni intelektualiausių, savotiškai narsiausių, iškalbingiausių, emocionaliausių, akyliausių aplinkybėms bei smulkioms detalėms bei reprezentatyviausių menininkų. Mat gebėjimas įkūnyti mistifikuojamą vaidmenį bei perteikti jį taip, kad ir kiti patikėtų bei bent akimirkai susitapatintų yra visa ko aukščiausias pilotažas bei savęs kaip tam tikros visuomenės dalies vedlio išbandymas.</p>
<p>Aišku, kalba, kurią naudoja rašantysis nėra tik žodžiai – greičiau jie atspindi realybę galinčias pakeisti priemones, kuomet pasitelkiamas naratyvas, kuriame vaizdinė sąmonė perteikia garsus, kvapus ar net miražų palytėjimo galimybę[2].</p>
<p>Tuo tarpu turiu prisipažinti, jog aš, kaip rašytoja, tikiu menu – tikiu keliu, kurį galima pasiekti pasirinkus net ir klystkelį; tikiu ir vedimu, kuris geba iš jo išvesti. Taip, kartais pasakojimas gali būti juntamas kaip iracionalus, tačiau tai tik prielaida – iš esmės menas kviečia mus pažvelgus į paviršių nuspėti ateitį, o pats procesas suteikia pasitenkinimą, puoselėja tikėjimą bei neretai ir patį žmogiškumą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/dan-counsell-ziwachjdirm-unsplash.jpg" alt="Rašymas padeda pažinti save" /></p>
<h2><br />Kūryba mus išlaisvina – ji tampa žmogiškumo savybę stiprinančiu veiksniu</h2>
<p>Rašymas, kaip bandymas patikti visiems, yra tarsi durų atidarymas nusiaubti visą kaimą ketinančiam marui – jei jas atidarysime, gali tekti „gydyti“ save nuo išsekimo ar kokios nors kūno dalies uždegimo. </p>
<p>Tiesa ta, kad kūryba, kaip skaidraus meno alternatyva, yra tarsi magija, kuomet nematomas tampa pastebimu, o bailusis – visų pripažintu didvyriu[3].</p>
<p>Tačiau ar galime rašyti tam, jog pasipriešintume karui? Manau, kad ne. Taip, raštas net ir pakilus virš debesų išlieka tokiu pačiu, bet avarinėje situacijoje tai tik dar vienas „pabėgimo planas“ – nukreipus mintis mes galime prasmegti skradžiai žemės jos nė nepasiekus. Dar galima, aišku, mėginti pasprukti nuo blogos minties ar keblios situacijos vizualizuojant kažką mielo, tačiau „iš klumpių“ verčiančios žiniasklaidos aktualijos mus ima ir staiga pargriauna.</p>
<p>Kitaip sakant, visada atsiranda veiksnių ir nenumatytų aplinkybių, grūdinančių valią ar keliančių pyktį, tačiau tada, kai esame susitapatinę su priešu ir jo emocijomis ar juntame mirties alsavimą ties savuoju uodegikauliu nelabai tikėtina, jog rašymas, kaip savotiška meditacijos forma, ims ir atskleis mūsų nemirtingumą.</p>
<p>Aišku viena – nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo ribos tarp gėrio ir blogio pajautimo; nėra apsaugotas ir nuo suplyšusių batų bei padidintų pastangų reikalaujančio ėjimo asfaltuotu keliu. Tačiau vis tik kartais praradimai atspindi visai ką kitą – vaiskų penktadienio rytmetį mes tiesiog nuoširdžiai dėkojame, jog apskritai esame gyvi.</p>
<p>Todėl žiūrint iš įgūdžių lavinimo perspektyvos, pasipriešinimas „nuodingai ideologinei dirvai“ puoselėja ne tik žmogų, bendruomenę ir visuomenę, bet ilgainiui tampa ir it kokiu naftalinu arba kelrode žvaigžde – užtvirtinimu, kad kartais mes esame nepajėgūs pasipriešinti, tačiau verti viską patirti, na, o pati intencija yra tai, dėl ko verta gyventi.</p>
