- Sekso lėlė kaip ir laboratorijoje užauginta mėsa – tos pačios obels vaisiai
- Sėklidės – už pusę kainos
- „Į trasą“ – virtualių žmonių kankinimai ir išblizginti gyvūnų palaikai
Sekso lėlė kaip ir laboratorijoje užauginta mėsa – tos pačios obels vaisiai
Pirmą kartą gamindama vieną iš „naujos kartos“ netikros mėsos (augalinių) mėsainių, visa galva nėriau į eksperimentą.
Pirmiausia nusipirkau puikią bandelę ir traškių marinuotų agurkėlių, tuomet salotų paskaninimui pasigaminau du atskirus padažus. Ir, žinote, ką? Galiausiai suvalgiau „-1“ sumuštinį su salotomis. Kitaip sakant, tiesiog išmečiau „mėsą“ pro virtuvės langą – taip atrodė pasipriešinimas keistam skoniui.
Šiaip art taip, nekreipkite į mane pernelyg daug dėmesio. Apskritai, situacija vegetarų atžvilgiu pradėjo gerėti dar 2019 m. O praėjusiais metais „The Guardian“ atliktame degustavimo teste veganų virtuvės šefas nugalėtoju įvardijo „Beyond Meat Beyond Burger“, neva pasižymintį sultinga ir įtikinamai mėsinga tekstūra, puikiu falsifikuotos jautienos skoniu bei gardžiu rausvu viduriuku[1]. Kita vertus, nors po to pastarųjų paklausa smarkiai išaugo, populiarumą pristabdė aukštos augalinės mėsos kainos: puikiai – ieškantiems mėsos alternatyvų, sunkiau – taupantiesiems.
Vis dėlto apie tokią ateitį svajojo ne vienas.
Metų metus sau kartojau, kad būtent laboratorijoje užauginta mėsa pagaliau sustabdys mano troškimus valgyti negyvus gyvūnus, mat vis dar tikiu, jog būtent taip atrodo moralinės pagarbos trūkumas. Mano kuklia nuomone, tokios pat pagarbos, kokią dauguma instinktyviai jaučia, jog yra skolingi mirusių žmonių kūnams, trūkumas. (Štai kodėl nejaukiai jaustumėmės šokdami ant kapo ar žaisdami žaidimus su skeletais; štai kodėl nekenčiu parodų, kuriose eksponuojami kūnai – ypač „glamūrizuojami“.)
Nepeikite manęs – puikiai suprantu, kad tokia nuomonė – dar vienas kraštutinumas. Valgyti mums reikia, jog išgyventume. Tačiau jeigu gerbiame ir saugome tik tam tikrus gyvūnus, galiausiai turėsime rimtai permąstyti savo bendravimą su blusomis bei gėlėmis (juokauju, žinoma).
Sėklidės – už pusę kainos
Mano nenoras nustoti valgyti mėsą mane dažnai įtikindavo, jog „automatiškai“ esu blogas žmogus. Bet – pasakysiu paslaptį – kartais iš to išsisukdavau samprotaudama.
Mėsos valgymas – daugiau nei malonus pojūtis. Dar svarbiau tai, jog kažkur vertybinio sąrašo apačioje (tarp „nusišypsoti kaimynui“ ir „nesakyti „ne“ dar vienam zefyrui“) laikausi vieno iš tų švelninančių natūralistinio tipo įsitikinimų: kad mėsą valgyti galima, nes tai yra mūsų prigimtyje. Aišku, yra ir žirnių baltymų, bet „varykime pakombinuoti“.
Panašiai kaip kad filosofas Peteris Singeris manė, jog turėtume sutelkti dėmesį į gyvūnų jautrumą ar, anot Martha Nussbaumo, į jų potencialą klestėti[2][3].
Galbūt geri laikai prasidės tada, kai pradėsime gaminti lengvai prieinamą aukščiausios kokybės laboratorijoje užaugintą mėsą: atkartosime tą patį mėsos skonį, tekstūrą bei gaminimo sudėtingumą – ir nereikės valgyti gyvūnų, su kuriais gyvename. Bent jau taip maniau iki tos savaitės, kai išvydau žinutę tviteryje.
Ten buvo parašyta, kad švenčiamas naujausias netikros mėsos „mėsainių mėsainis“. „Kodėl jie tiesiog nevalgo daržovių?“; „Jeigu nenori valgyti mėsos, kam stengtis ją atkartoti?“, – pamaniau.
Atrodė, kad toks požiūris (kaip ir jo autoriai) nesupranta esmės: gi daugelis žmonių, nenorinčių valgyti mėsos, vis dėlto mano, jog ši turi unikalių savybių, kurias verta atkartoti. Bet tada supratau praleidusi gilesnę mintį – laboratorijos technika tikrai netaps moraline gelbėtoja.
Jei svarbiausias rūpestis valgant mėsą yra ne nepakankama gerovė ir intensyvaus ūkininkavimo žala aplinkai (ar kas nors kita), tuomet kodėl neva pakaktų valgyti „naujadarą“? Noriu pasakyti, ar neatrodytų keista, jei valgytume „padirbtą“ žmogaus rankos kepsnį? Ir ar tai nesusiję su kažkuo daug daugiau nei pasibjaurėjimas ar paklausos stimuliavimas?
Analogiją galima apčiuopti ir „novatoriškame“ elgesyje su sekso lėlėmis.
Įsivaizduokite, jog ponas „X“ ir plastikinės lėlės tandemas daro kažką nepadoraus. Nereikia nė sakyti, kad toks elgesys turėtų būti neleistinas – bent jau todėl, kad naivios pasaulietės arsenale turiu argumentų, kodėl reikėtų uždrausti jas pardavinėti, ypač vaikiškų sekso lėlių kopijas.
Šiuo atveju teigiu, jog amoralu, kai ponas „X“ taip elgiasi su lėlėmis, ir ne tik dėl to, kad gali padidėti tikimybė, jog jis blogai elgsis su realiomis moterimis. Yra gilesnė priežastis, susijusi su pagarba – sau ir vienas kitam.
Taip, valgant mėsą savo malonumui pagarbos stoka yra susijusi su pasitenkinimu. Panašiai minėto pono elgesys su pripučiama, išdrožta ar suvirinta lėle, deja, gali (kai kada) atspindėti pagarbos dulkėjimą šalikelėje.
„Į trasą“ – virtualių žmonių kankinimai ir išblizginti gyvūnų palaikai
Įsivaizduokite vaizdo žaidimą, kuriame žaidėjai nukrypta nuo žaidimo tikslo, kankindami praeinančius virtualius žmones ar gyvūnus papildomai „pramogai“ apčiuopti.
Vėlgi, nereikia nė sakyti, kad toks žaidimas turėtų būti neteisėtas; nereikia „skiepyti“, jog virtualios žalos darymas – nuo atsisėdimo ant skruzdėlių motinėlių galvų iki kovos menų – būtinai yra blogis. Tačiau tai gali reikšti, kad atsiduriame „plastikinių“ linksmybių vakarėlyje.
Tokį patį jausmą jaučiu, kai susiduriu su tigrine krevete keptuvėje – su tomis mažomis juodomis akimis bei antenomis; toks pat jausmas apima žvilgtelėjus į kiaulę ant metalinio iešmo.
Kaip norėčiau, kad tai, ką mėgstu – gaminti, o dar labiau valgyti – nebūtų susiję su gyvų būtybių kūnais. Jei tik galėčiau pasisotinti morkomis ar akmenimis, taip ir padaryčiau. Galbūt laboratorijos technikai vis dėlto mane išgelbės?
Kas antrą dieną darau prielaidą, jog šiek tiek mažesnė tragedija seksualinių lėlių panaudojimo atveju.
Ponas „X“ taip elgiasi, nes jam patraukli mintis taip elgtis su tikromis moterimis – net jei jis savęs už tai nekenčia. Mes nekalbame apie meduoliukus ar šokoladinius zuikučius, bet laboratorijoje užauginta mėsa (kaip ir pernelyg „iščiustyta“ plastmasinė burna) – per daug gera, kad būtų tikrovė.
