Helovinas – didžiausia dvasinė tuštuma
„Šiurpnakčiu norisi pavadinti. Heloviną vertinu kaip didžiausią dvasinę tuštumą. Mirtis išniekinama. Dar baisiau – Helovino tikslas išvaryti iš miesto artimųjų vėles, kad jos netrukdytų mums gyventi. Išvaryti savo motinos, tėvo vėles? Juk ir mirę jie yra šalia mūsų. Iš vakaro išvejame juos, draugus, gimines, o kitą dieną lekiame ant jų kapų degti žvakučių.
Tuo prisidengia tamsos pasaulis, Šėtono pasaulis, atmetimo, prieštaravimo pasaulis. Ir nemažai kas pasaulyje pasinaudoja Helovino naktimi kaip tamsos, Šėtono, egoizmo kultu. Tas turi daug tiesos – tai iš tikrųjų santykis su tamsos pasauliu ir savęs atidavimas tamsai.
Jei vaikui Helovino „šventė“ pateikiama kaip šou, jis ima didžiuotis sudarkyto veido kauke, džiaugtis, kad priklauso mirties subkultūrai. O dar visa tai pateikiama vaikiška kalba. Tada iš tikrųjų paruošiame žaliavą, kuri visuomet atmes pagarbą ir gyvenimą.
Helovino esmė – išvaryti mirtį, nes miręs tavo artimiausias žmogus tampa šiukšle.
Jis yra niekas. Jis ateina tavęs gąsdinti, jis trikdo gyvųjų ramybę.
Vėlinės bei Visų Šventųjų diena – žmogaus nemirtingumo iškilmės
Kiekvienas kapas yra Velykų rytas, kiekvienas kapas yra gyvenimo istorija. Kape yra mano sėkmės tėvai, broliai, seserys, anūkai, seneliai, mylimieji, mano istorija, mano šaltinis. Man jie reikalingi kaip syvai, kad mano gyvenimas tęstųsi, nes aš esu nemirtingas. Ir būtent Vėlinės bei Visų Šventųjų diena atneša šokiruojančią žinią, kuria šiuolaikiniam žmogui labai sunku patikėti: tu esi nemirtingas. Mes švenčiame savo nemirtingumo iškilmę.“ (L. Lavaste. „Kunigas Ričardas“)
