Dvasininkas ekstremalius potyrius mėgsta labiau nei ramybę bažnyčios prieglobstyje
Zarasų rajone, ežerų ir miškų apsuptyje esančiame Salako miestelyje stūkso didinga žmonių rankomis iš akmenų suręsta Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Čia darbuojasi 44-erių klebonas Rimantas Rimkus. Į jo aukojamas mišias pasiklausyti už širdies griebiančių pamokslų atvyksta ne tik vietinės močiutės, bet ir žmonės iš tolimesnių kraštų. Tiesa, žmones traukia ne tik šios dvasininko pamokslai, bet ir įdomi jo paties asmenybė.
Šis dvasininkas gyvenime išbandė daug ką – buvo palikęs kunigystės studijas, prekiavo automobiliais, bet po kelių metų pertraukos vis tik grįžo į seminariją ir tapo kunigu. Tačiau ir dabar neretai nusimetęs sutaną jis vakarus leidžia ne su šventraščiu rankose.
Kunigas R. Rimkus mėgsta keliauti, o radęs laisvo laiko po mišių dažnai sėda ant savo motociklo ir važinėja Lietuvos keliais ir keleliais. Gal būt todėl daug kam atrodo, kad šis dvasininkas riziką ir ekstremalius gyvenimo potyrius mėgsta labiau nei ramų gyvenimą bažnyčios prieglobstyje. Taigi apie gyvenimo kelio pasirinkimą, patirtis bei kasdienybę laikantis kunigiškojo celibato pasikalbėjome su Salako parapijos klebonu R. Rimkumi.
Kunigystės siekė nelengvai, nes širdį traukė aistra verslui
Kunigas R. Rimkus vaikystėje laisvalaikio beveik neturėjo, po pamokų jis lankė šokių užsiėmimus arba tėvams talkindavo ūkio darbuose. Tuo metu vaikinas laisvalaikiu vadino tik šventadienius, kuomet turėdavo progą ištrūkti iš namų ir pabūti bažnyčioje bei patarnauti mišioms. „Man patikdavo būti bažnyčioje, ypač šeštadieniais, kai būdavo mažai žmonių. Būdamas šventovėje jausdavau, kad galiu prisiliesti prie kažko didingo ir nepaaiškinamo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Nors tikėjimas ir bažnyčia R. Rimkaus gyvenime visada užėmė svarbią vietą, tačiau kunigystės jam teko siekti gana nelengvai.
Baigęs devynias klases R. Rimkus įstojo į Telšių vyskupijos licėjų, tačiau sutanos būsimam kunigui nuolat dėvėti nesinorėjo.
„Kunigystę renkiesi panašiai kaip žmoną. Visada šiek tiek abejoji… Tik santuokoje sprendžia du žmonės, o kunigystėje yra kiek lengviau, nes sprendi vienas. Jaunavedžiai stovėdami prie altoriaus spinduliuoja meile vienas kitam, bet po kurio laiko ta meilė šiek tiek išblėsta. Taip ir kunigystėje – po metų ar kelių – euforijos nebelieka. Tačiau gyvenime apninkančios tamsios spalvos ir yra mūsų gyvenimo prieskoniai“, – atviravo dvasininkas.
Pašnekovas papasakojo ir apie kitą jo jaunystėje išgyventą stiprią aistrą. Kunigų seminarijos vadovybė tuomet pastebėjusi jauno klieriko nuklydimus, jaunuolį įspėjo, kad nešventins jo į kunigus. R. Rimkus tuomet nusprendė mesti kunigų seminariją ir pasinėrė į verslą.
Taigi verslas ir buvo toji aistra, kuri R. Rimkų lydėjo einant kunigystės keliu.
Net besimokydamas kunigų seminarijoje būsimas dvasininkas prekiavo automobiliais ir tai, kaip pats sakė, jam visai neblogai sekėsi. Tuomet šalia dvasininkus ruošiančios mokymosi įstaigos nuolat stovėdavo jo su bičiuliu įkurtos įmonės autovežis, o seminarijos kieme didžioji dalis automobilių būdavo tranzitiniais numeriais. Automobilius išbūsimo dvasininko pirko ne tik bendramoksliai klierikai, bet ir seminarijos vadovybė.
Tačiau nepaisant to, seminarijos vadovai laikydamasi kunigus ruošiančios įstaigos kanonų privalėjo klieriką įspėti ir paskatinti jį apsispręsti, kuo – verslininku ar kunigu – jaunuolis nori būti.
R. Rimkus paliko seminariją, bet net ir verslaudamas bažnyčią lankė nuolat. Tačiau šventadieniais sėdėdamas bažnyčios suole jis ilgainiui suprato, kad būti besimeldžiančių žmonių minioje – skirta ne jam. R. Rimkų širdis traukė arčiau altoriaus, todėl po kelerių metų pertraukos jis grįžo į seminariją.
Sako, kad jeigu kunigams būtų leista nesilaikyti celibato, kunigystės nebūtų rinkesis
Nei artimųjų, nei draugų savo pasirinkimu R. Rimkus nenustebino. Bet jaunai maištaujančiai sielai laikytis regulos ir griežtai apibrėžtų gyvenimo taisyklių buvo sunku.
Kunigas neslėpė, kad ir dabar dar neretai jis širdyje pajunta besidaužančius jaunystės demonus ir užplūstančias nuodėmingas mintis.
„Vis tik pasaulietiškas gyvenimas reikalauja didžiulės atsakomybės. Todėl renkiesi tai, kas tavo vertę užpildo. Celibatas yra neatsiejama kunigystės dalis. Ir jeigu katalikų kunigams būtų leista nesilaikyti celibato aš galbūt net nebūčiau rinkęsis kunigystės. Nes tuomet visas rūpestis ir dėmesys turėtų būtų nukreiptas į šeimą, bet ne tarnystei Dievui“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Dvasininkas išreiškė pastebėjimą ir apie tai, kad mūsų visuomenėje nuolat įprasta kalbėti apie kunigų celibatą, tačiau retai kalbama apie celibatą, kurio būtina laikytis santuokoje. Augantis skyrybų skaičius, vis populiarėjantis gyvenimo būdas porose be Santuokos sakramento dažnai rodo atsakomybės stoką. Anot Salako parapijos klebono, celibatas šeimoje tai yra sutuoktinių pagarbos vienas kitam ženklas, kai meilės ryšiai puoselėjami tik tarp vyro ir žmonos, bet ne už šeimos ribų.
Salako miestelio klebonas mėgsta keliauti motociklu ir žavisi Japonija
Kunigas R. Rimkus laisvalaikį mėgsta leisti su motociklu, reguliariai vyksta į kalnus slidinėti arba su draugų kompanija keliauja po įvairias pasaulio šalis. Dvasininko teigimu, keliavimas neleidžia užsibūti rutinoje, plečia žmogaus akiratį.
„Lietuvoje žmonės dažnai verkšlena, kad čia gyventi sunku, tačiau nėra matę koks gyvenimas už Lietuvos ar Europos ribų. Mes turime susiformavusius tam tikrus kultūrinius stereotipus, tačiau kelionės po skirtingų kultūrų regionus leidžia perkainoti vertybes, įvertinti tai ką turime gero savo valstybėje, arba suprasti, kaip gali būti geriau“, – dėstė pašnekovas.
Dažniausiai kunigą R. Rimkų galima pamatyti su motociklu. Toks keliavimo būdas, anot jo, suteikia galimybių pamatyti daugiau gražių gamtos vaizdų, atrasti neatrastų vietų.
Dvasininkas yra aplankęs ne vieną egzotišką šalį. Tačiau labiausiai jį sužavėjo Japonija, šios šalies kultūra, čia gyvenančių žmonių mąstymo filosofija bei tarpusavio pagarba.
„Iranas taip pat egzotiška šalis, ten gyvena draugiški žmonės, kurie labai stengiasi paneigti susiformavusį stereotipinį požiūrį į jų valstybę. Mane žavi ir gruzinų vaišingumas, jų gilios ir išjaustos iškalbos, šiltas ir pagarbus turkų tarpusavio ryšys šeimose“, – apie skirtingas kitataučių kultūras kalbėjo kunigas R. Rimkus.
Tikėjimas yra svarbus, tačiau net dvasininkams nepadeda išvengti nuodėmių
Kalbėdamas apie religijos svarbą skirtinguose pasaulio kontinentuose, dvasininkas teigė, kad lietuviai nėra mažiau religingi lyginant su kitų tautų atstovais.
„Tiesiog mūsų valstybėje religija, tikėjimas yra iškraipomi pritaikant juos prie savo poreikių. Bet religija svarbi visiems žmonėms, kur jie begyventų. Dabar išgyvename tokį laikotarpį, kai nenorime savęs talpinti į tam tikrus rėmus, save guodžiame, kad mums užtenka ir tokio menkesnio tikėjimo. Tačiau to tikrai neužtenka. Nusisukę nuo tikėjimo susergame depresijomis, esame pikti, pavydūs, nebemokame džiaugtis kitų sėkme ar laime“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Tikėjimas, anot dvasininko, padeda žmonėms mylėti šalia esančius, tik svarbu tikėjimo nesumaišyti su fanatizmu, kuomet nebelieka meilės žmonėms ir lieka svarbi tik bažnyčia, kaip gražus architektūros statinys.
Dvasininkas atviravo, kad ir jam ne visada pavyksta išvengti nuodėmių.
„Esu padaręs ne vieną klaidą, tačiau mes visi mokomės iš klaidų. Todėl aš stengiuosi jų nekartoti“, – atviravo kunigas.
Baigdamas kalbį pašnekovas tikino, kad savo gyvenimo prasmę jis jau surado – tarnauja Dievui ir žmonėms ypatingo grožio Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijoje ir birželio pabaigoje per Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidus jau kelintus metus iš eilės rengia įspūdingus koncertus bei kviečia atvykti jų pasiklausyti ir aplankyti ypatingo grožio kraštą.
