<h2>Praeityje garsiems kino teatrams Lietuvoje vietos (ne)liko</h2>
<p style="text-align: justify;">Ne vieną dešimtmetį mūsų šalyje veikė garsūs kino teatrai, į savo sales sutraukdavę minias kultūros išsiilgusių lietuvių. Vis tik, po nepriklausomybės atgavimo, dalis jų buvo palikti likimo valiai, ypač šalies regionuose, mažuose miesteliuose. Kai 2021-ųjų kovo pabaigoje Panevėžyje buvo pradėtas griauti kino centras „Garsas“, dalis visuomenės susirūpino, jog bene valstybiniu kultūriniu paveldu laikytini kino teatrai greitai dings tiek iš žmonių akių, tiek iš prisiminimų.</p>
<p style="text-align: justify;">Siekiant, kad taip nenutiktų, kino svarbą ir kultūrą Lietuvos regionuose tyrinėjantis medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ apie kino teatrų ypatybes, kultūrinę ir architektūrinę vertę bei prisiminimus kalbina kino kūrėjus ir kultūros tyrėjus.</p>
<h2>Palanga neįsivaizduojama ne tik be jūros, bet ir be „Naglio“ kino teatro</h2>
<p style="text-align: justify;">Kino teatras „Naglis“ – vienintelis kino teatras didžiausiame Lietuvos kurorte Palangoje, rodantis naujausius lietuviškus, pripažintus europinius bei populiariausius Holivudo kino filmus[1].</p>
<p style="text-align: justify;">Kaip pasakoja kino režisierė Giedrė Žickytė, jos pirmasis apsilankymas kine įvyko dar vaikystėje. „Ką žiūrėjome tą pirmąjį kartą tiksliai neatsimenu – tai buvo animacinis filmas, bet ryškiai atsimenu tą jausmą, kad buvo labai nepatogios medinės kėdės. Aišku, būdami vaikai, triukšmavom, tačiau užgesus šviesoms ir įjungus projektorių, niekas daugiau neberūpėjo – tik tas kitas pasaulis, atsiveriantis dideliame ekrane. Nuo tos akimirkos didžiulės ir sunkios „Naglio“ kino teatro durys man virto durimis į vis kitokį stebuklingą pasaulį. Dabar, po daugelio metų, kiekvieną kartą einant pro šiandien jau apleistą „Naglio“ kino teatrą, man visada suspaudžia širdį, ypač matant iškabose vėjo draiskomus išblukusius filmų plakatus, tuščią kasininkės langelį ir balandžius, lesančius ant laiptų naktinės kompanijos pribarstytas saulėgrąžų liekanas," – sako režisierė[2].</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, šiuo metu skelbiama, jog teatras yra renovuojamas ir ankstesnę veiklą sugrįš artimiausiu metu. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jeremy-yap-j39x2xx_8cq-unsplash.jpg" alt="Kino teatrai" /></p>
<h2>Kultūros mekomis buvę kino teatrai traukė tiek Vilniuje, tiek ir Kelmėje</h2>
<p style="text-align: justify;">Sostinėje ilgus metus veikė ne vienas garsus kino teatras, kuris buvo pasiekęs net legendinio statusą. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto, Filosofijos instituto profesorius, filosofas ir scenaristas Kristupas Sabolius, augant tėvynė jam asocijavosi ne tik su gimtu kraštu. „Tiesą pasakius, labiau nei gimtojo krašto asociacijas, ji sukeldavo norą pažiūrėti filmą. Dabartinių Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje buvo įsikūręs kino teatras „Tėvynė“, – pasakoja K. Sabolius.</p>
<p style="text-align: justify;">Kaip skelbia ELTA, filosofas ir scenaristas, atskiri miesto kino teatrai jam siejasi su skirtingais kino kūriniais. „Į filmus eidavau vienas, žiūrėdavau viską iš eilės, kartais po tris seansus per dieną. Todėl atskiri miesto kino teatrai man asocijuojasi su konkrečiais režisieriais ir jų kūriniais. „Vilniuje“, kuris pavirto „Bennetonu“, susipažinau su Greenaway‘umi. „Planetoje“/ „Skalvijoje“ pamačiau Von Trierą, „Helios“ – Antonionį bei 1997 m. Jano Kouneno „Dobermaną“, po kurio nebegalėjau ramiai žiūrėti nei į šią šunų veislę, nei į Vincentą Casselį. Kelionė iš „Tėvynės“ baigėsi „Lietuvoje“, – prisiminimais dalijasi K. Sabolius.</p>
<p style="text-align: justify;">Mažuose provincijos kaimeliuose bei miesteliuose kino teatrai buvo lyg kultūrinė virtuvė. Kaip pamena kino režisierius Audrius Stonys, pirmasis jo gyvenime lankytas kino teatras Kelmėje, ilgam įsirėžė į atmintį. „Filmus, matytus Kelmėje, kažkodėl prisimenu taip vaizdžiai, lyg būčiau juos žiūrėjęs vakar. Kino teatras buvo kitoje miestelio pusėje, nei gyveno mano seneliai, todėl neretai tekdavo grįžti sutemus per žliaugiantį vasaros lietų. Prisimenu ne tik filmus, bet ir kino teatro kvapą, susidedantį iš plakatų dažų, medinių kėdžių ir dar keleto paslaptingų ingredientų, kurių niekada nebesužinosiu, nes pats kino teatras paverstas banalia ir beveide parduotuvės mumija," – pasakoja režisierius.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, kaip bene ryškiausią šių potyrių akcentą A. Stonys įvardija emociją. „Kol užgesdavo šviesa ir prasidėdavo filmas, salėje visuomet buvo malonus šurmulys ir kėdžių trinksėjimas. Pradžioje į projektoriaus spindulį dar skraidydavo į rutuliukus suvynioti blizgantys saldainių popieriukai, bet vėliau visi nurimdavo ir imdavo kvėpuoti vienu ritmu," – vaikystės prisiminimais dalijasi jis[3].</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, išgirdus žymių bei iškilių kultūros asmenybių atsiminimus, mus pasiekti gali įvairios mintys. Nors šiandien kino teatrai taip pat prieinami tiek šalies didmiesčiuose, tiek ir mažesniuose miesteliuose, tokios magiškos atmosferos ir traukos jie regis nebesukuria. Gaila, kad ilgus metus gyvavusi senųjų kino teatrų kultūra pranyko, atrodo, lygiai taip pat, kaip šiandien nyksta jau patys pastatai, kažkada talpinę tūkstančius, kurie negailėję pinigų bilietams susirinkdavo prie ekranų pakerėti magiškų kino istorijų.</p>
