Jutimo receptoriai pririša ne tik prie žmonių, bet ir daiktų
Daugelis mūsų kūno dalių, kaip žinia, turi jutimo receptorius: mūsų akys, ausys, nosis, pirštų oda gali prisiliesti prie tam tikros formos, kol liežuvis skanauja geriausias mamos virtas sriubas.
Taip pat turime pojūčius, kurių nematome iš išorės: propriocepciją, kuri mums nurodo, kur yra mūsų galūnės ir koks jausmas apima šokant; eksterocepciją, kuri mums nurodo, kurioje patalpoje esame; ir interocepcija, suteikiančia trumpalaikę kūno patirtį, juntamą kūno viduje[1].
Ir štai, kai mūsų pojūčiai aptinka visą šitą įvestį, informacija keliauja į smegenis, kur ji yra saugoma.
Pavyzdžiui, tuo metu, kai jaučiamės prisirišę prie to, kas mus emociškai sujaudino praeityje, tai reiškia, jog į kasdienybę įsipynę visi prisiminimai – nuo įėjimo į virtuvę pusryčiauti, kai buvome maži ir gimtadienio torto kvapo kartą per metus iki tų neįprastų akimirkų, kurias liudija magnetai, esantys ant šaldytuvo – yra saugomi smegenų atminties sistemose, dėl ko pastarieji šiandien yra mūsų dalis.
Tai yra tai, ką psichologai vadina „asociaciniu mokymusi“ – procesu, kurio metu dirgikliai, esantys mus supančioje aplinkoje, įrašomi į atminties sistemas kartu su prisirišimo jausmu[2].
Kitaip tariant, jaučiamės prisirišę prie to, kas mus emociškai sujaudino praeityje. (Šių asociacijų poveikį smegenyse galite pajusti kiekvieną kartą, kai bandote atsikratyti nereikalingų daiktų, tačiau niekaip negalite išmesti ant šaldytuvo durelių esančių magnetų, išblukusių po keliolikos gyvavimo metų.)
Tokius pojūčius taip pat gali suaktyvinti ir senas kino teatras, į kurį eidavote vaikystėje, ar didinga salė, kurioje vedėte šokių pamokas, mat mes branginame šokius, muziką, dainas, maistą ir visus kitus „dirgiklius“, priverčiančius jaustis it namuose.
Praeities prisiminimai – placebo efektas, pagerinantis dabartį
Mes naudojame „mintines“ keliones laiku, kad prisimintume viską – nuo kolegos gimtadienio iki socialinių politinių aplinkybių, kurios atvedė į Antrąjį pasaulinį karą. Kita vertus, gebėjimas prisiminti ir veikti remiantis praeities situacijose įgytomis žiniomis, siekiant „geresnės šiandienos“ nei vakar, yra vadinamas „kaupiamąja kultūra“, kuri, kaip manoma, išsivystė evoliucijos metu.
Ir iš tiesų, mes, žmonės, labai gerai darome vieną dalyką: mokomės iš vyresnių kartų. Na, o tai įmanoma tik todėl, jog mūsų rūšis ištobulino gebėjimą pritarti ir nepritarti elgesiui, taip optimizuodama mokymosi procesą.
Tokiu būdu, galima sakyti, artėjame vienu taktu į priekį, kad suprastume George’o Orwello citatą tame nenatūraliai futuristiniame romane „1984-ieji“:
„Kas valdo praeitį, valdo ateitį: kas valdo dabartį, valdo praeitį“[3]. Ir visgi, ką tai iš tikrųjų reiškia praktiškai? Kas turi nuspręsti, kokios knygos saugomos ir kokios žinios – bei menas – turi būti perduodamos kitoms kartoms? Ką daryti, jei šaldytuvo magnetų motyvuose neleidžiama rodyti tam tikrų simbolių? Ir, galiausiai, kaipgi pasielgti, jeigu knygos su pasakojimais bei liudijimais apie konkretų karą ar krizę yra uždraustos?
Jei paklaustumėte jaunimo Argentinoje, nedaugelis iš jų susitapatina su Argentinos tango šokiais. Taip yra todėl, kad po šeštojo dešimtmečio Argentinos karinio perversmo buvo kėsinamasi uždrausti tango dėl jo ryšio su socialistiniu judėjimu, kurį kai kurie asmenys siekė nuslopinti (milongos muzikos stilius buvo laikomos socialistinio idealizmo auginimo vieta).
Tiesa, buvo griebtasi įvairių draudimų: komendanto valandos, draudimų susitikti daugiau nei trims žmonėms ir nepilnamečiams piliečiams įeiti į šokių sales. Tačiau šis paskutinis draudimas buvo taikomas tik tango salėms, o ne toms, kuriose buvo siūlomas rokenrolas, svingas ir kiti vakarietiški šokių stiliai. Taigi jaunieji argentiniečiai užaugo šokdami svingą ir rokenrolą, tapdami tos popkultūros dalimi.
Kai kas tai vadina „kultūriniu genocidu“, mat žmonės nustojo jausti prisirišimą prie muzikos ir tango praktikos, padėjusios apibrėžti kultūrą nuo pat šalies, kuri XIX amžiuje turėjo tapti „Argentina“, pradžios, – tango tapo kažkuo svarbiu tik senosioms kartoms; naujos kartos savo smegenyse sukūrė skirtingas asociacijas.
Totalitarinės valstybės naudoja kultūrines praktikas, jog sukurtų tapatybę
Senasis sovietinis režimas klasikinį baletą naudojo kaip kultūrinio imperializmo formą. Tuo tarpu liaudies šokiai buvo slopinami arba išjuokiami.
Bėgo kartos, o sovietinėse respublikose vis mažiau jaunimo tapatindavosi su tradiciniais šokiais.
Karas – tas kultūrų, tapatybių ir prisiminimų žudymas tiek pat, kiek žmonių žudymas ir teritorijų okupavimas – taip pat prisidėjo (ir prisideda) prie vertybių naikinimo, mat kultūros paveldo naikinimas kenkia ne tik pastatams, bet ir socialinei, kultūrinei ir istorinei bendruomenių struktūrai.
Dėl šios priežasties Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), kaip žinia, siekia apsaugoti nematerialųjį paveldą, tarnaujantį kaip bendruomenės žymeklis (kai tie žymekliai išnyksta, asociatyvūs mokymosi mechanizmai negali atlikti „magijos“ mūsų smegenyse, dėl ko netenkame galimybės matyti pasaulio tokiomis atviromis akimis, kaip turėtume).
Kitais žodžiais tariant, karas su menu tolygus karui su žmogaus psichologinėmis sistemomis: tai, su kuo mes augame, lemia judesius, gestus, tekstūras, skonius, erdves, reginius, kvapus, garsus – ir mintis – kuriuos vadiname namais.
Kita vertus, čia, ko gero, ir slypi esminė užduotis: užuot leidus kam nors valdyti mūsų ateitį ir gyvenimą, nusprendžiant, kokias asociacijas formuoti naujų kartų smegenyse, turime prisiimti atsakomybę patys.
