Žmonijos apetitui ribų nėra: žvalgomasi ir į Marso „užkariavimą“
Praėjo daugiau nei 50 metų nuo dienos, kai pirmasis žmogus žengė Mėnulio paviršiumi – 1969-aisiais tai padarė Neilas Armstrongas ir Edvinas Judžinas Oldrinas. Vis tik, praėjus pusei amžiaus, žmonijos ambicingiausiųjų ir turtingiausiųjų žvilgsnis ir toliau krypsta į visatos platybes, tačiau šį kartą, į Marsą.
Jei mūsų, šių dienų žmonių pirmtakai nesuprato pasaulio galybės ir neieškojo galimybių atrasti nepažintų žemių bei teritorijų, dabar, kuo sparčiau modernėja pasaulis, tuo reikšmingesnių ir didesnių permainų bei atradimų trokštama.
Juk iš tiesų, garsioji Apollo 11 misija buvo ilgalaikių JAV pastangų vaisius, o ir tikrieji kėslai labiau kvestionuotini nei aiškūs: žingsnis į priekį žmonijos atradimų kelyje, ar kirtis Sovietų Sąjungai, kuri Šaltojo karo metu kosminio užkariavimo srityje lenkė JAV[ref-lt-1].
Šiandien situacija mažiau politinė ir labiau veikiama verslininkų įtakos plėtros siekio. Technologijų progresas – milžiniškas, žmonių susidomėjimas jomis – nedingsta, todėl, kodėl gi negalvoti plačiau? Mokslinės fantastikos knygų bei filmų scenarijus, o gal visiškai reali ir netolima ateitis, kad ir kas tai būtų, bet Marsas gali tapti pasiekiamas ir net apgyvendintas.
Ši idėja gali skambėti neįtikinamai ir pernelyg optimistiškai, o toks požiūris būtų grindžiamas faktais: žmonija kosmonautikos srityje nepadarė tokio proveržio, kokio buvo tikėtasi po pasisekusios Apollo 11 misijos. Tuomet, žengiant pirmuosius žingsnius Mėnulyje, N. Armstrongas pasakė:
Mažytis žingsnis žmogui ir milžiniškas šuolis visai žmonijai[ref-lt-2].
Nepaisant vis pažangesnių technologijų ir geriausių pasaulio protų įtraukties, milžiniškas šuolis neįvyko.
„Aš maniau, kad busiu pakankamai sena, kad galėčiau dalyvauti kosmoso programoje, mes jau gyvensime Marse arba aš jau dirbsiu ten mokslininke,“ – taip teigė pirmoji afroamerikietė moteris, buvusi kosmose Mae Jemison 2019-ųjų Kenedžio kosminių skrydžių centro studentams[ref-lt-3].
Nors kol kas, gyventi Marse mes negalime, tačiau tai nereiškia, kad beveik utopiškai šiandien skambančios idėjos netaps realybe. Juk kažkada ir kosmosas atrodė nepasiekiamybe, bet dar 1951-aisiais sovietams pavyko į orbitą išsiųsti pirmąjį šunį, o po dešimtmečio ir Jurijų Gagariną[ref-lt-4].
Vis tik, prognozės, dėl po keletos dešimtmečių žmonijai prieinamas kitas planetas, net apie skraidančias mašinas, neišsipildė. Kažkuriuo metu, technologinis augimas pasiekė piką, kosmoso entuziastai atrado kitą susidomėjimų lauką, ekspedicijos į Mėnulį baigėsi dar 1972-aisiais. Tie, kuriems tema tebeliko įdomia, ėmė svarstyti kokios gi to priežastys: galbūt nusileidimas Mėnulyje sufabrikuotas, gal aptikta ten ateivių?
Konspiracines teorijas ir paslaptis paliekant nuošalėje, svarbu įvertinti, jog pasaulis per pastaruosius 50 metų pakito. Šiandien politinė galia ir įtaka, nors ir svarbi, tačiau žmogaus į kosmosą nesiunčia. Dabar tai daro galingiausių pasaulio kompanijų ir verslininkų idėjos: nuo kosminio turizmo, iki Marso kolonizacijos. Žinoma, vieša žinutė – atradimas ir žmonijos suvokimo plėtra, labiau paslėpta – galimas naujas pasipelnymo šaltinis.
Elonas Muskas iki 2050-ųjų pasišventė Marsą paversti Žemės kolonija
Žmonijos noras ieškoti, tirti ir užkariauti kosmoso platybes atgimė dėka šių laikų genijumi laikomo Elono Musko. Nors su E. Musku siejama ne viena milžiniškos vertės įmonė bei projektas, kosmoso platybių temoje didžiausią reikšmę turi „SpaceX“. Ši kompanija įkurta dar 2002-ais, o pagrindinis jos tikslas – pagaliau įgyvendinti Marso kolonizaciją.
Kompanija yra sukūrusi raketą „Falcon 9″ ir daugkartinio naudojimo kosminį transporto laivą „SpaceX Dragon”, kurie naudojami krovinių gabenimui į Žemės orbitą. 2018-ais „SpaceX“ atliko pirmąjį sėkmingą galingiausios naudojamos raketos „Falcon Heavy” paleidimą. Tikimasi, jog vėliau raketa bus galima gabenti ne tik krovinius, tačiau ir astronautus į Mėnulį bei Marsą[ref-lt-5]
Pats Elonas Muskas teigia, jog jo tikslas – iki 2030-ųjų metų išlaipinti pirmąjį žmogų Marse. Iš esmės, jo idėja yra vedama humanistinių tikslų išgelbėti žmoniją. Jis iš tiesų mano, jog įkuriant koloniją kitose planetose, idealiu atveju net keliose skirtingose, mes žmonės, kaip rūšis, būtume išsaugoti[ref-lt-6].
Vis gi, tokios ateities vizijos kelia daugybę klausimų, tiek moralinių, tiek elementarių techninių bei finansinių. Juk nusigauti į Marsą nėra tas pats, kas emigruoti į Jungtinę Karalystę, sunku patikėti, kad technologijos greit taps tokios pažangios, jog skirtumas tarp kelionės į užsienį ir kitą planetą pranyks.
Tačiau, yra tikinčių šios vizijos sėkme. „USA Today” cituoja astrofiziką Nylą DeGrasą Taisoną, kuris teigia:
„Jei mes tapsime rūšimi, gyvenančia keliose planetose, aš manau, Marsas yra ta teritorija, kurioje tai turi įvykti”.
Iš ties, galbūt ateitis mūsų rankose. Dėl savųjų trajektorijų, abi planetas ateityje gali skirti „tik“ 56 milijonai kilometrų. Vis tik, net ir naudojantis naujausiais „SpaceX“ „Starship“ erdvėlaiviais, keliauti iki Marso tektų nei daug, nei mažai – apie 7 mėnesius. Ilga kelionė tikrai ne vienintelė kliūtis kelyje link kolonizuotos raudonosios planetos. Pats E. Muskas teigė:
„Tai nebus tinkama jautruoliams. Didelė tikimybė, kad mirsi, kad bus sunku”[ref-lt-7].
Idėjos skeptikai įžvelgia ir daugiau problemų. Kol kas, nėra žinoma, jog Marse būtų naudingų medžiagų, kurios būtų parduodamos Žemėje. Vis gi, teorija, jog tokia kolonizacija yra vedama finansinės naudos gali būti dalinai teisinga. Kas gi būti pirmieji Marso gyventojai? Astronautai, o gal daug įtikinamiau skamba, turtingieji, 1% žmonijos galingųjų? Net šiame diskurse vartojamas žodis „kolonizacija” turi dviprasmišką potekstę, todėl, jeigu vizija vis tik pasiteisintų, kas gi iš tiesų taptų kolonija, Marsas ar Žemė?
Milžiniški iššūkiai žmogui – neišvengiama persikraustymo į Marsą dalis
Jei dabar pat, kas nors mus teleportuotų į Marsą greitai mirtume dėl milžiniškos radiacijos. Tiesa, prieš tai, sušaltume, nes planetoje nuolat vyrauja antarktinis ledas. Vis tik, greičiausiai mes tiesiog uždustume, nes atmosferą Marse sudaro daugiausiai anglies dioksidas, o dėl labai žemo slėgio, mūsų kraujas praktiškai užvirtų[ref-lt-8]
Dabar tai skamba baisiai, tačiau kolonizacijos idėjai įgaunant pagreitį, problemos turės bus išspręstos, siekiant kuo lengvesnės adaptacijos ir geresnių išgyvenimo tikimybių. Atrodo, jog kvėpavimo problema jau gali būti laikoma išspręsta. Kaip skelbia „cnet.com”, mokslininkas Maiklas Hechtas sukūrė prietaisą, pavadinimu MOXIE, kuris leidžia deguonį išgauti tiesiai iš raudonosios planetos atmosferos.
Vis tik, gyvenimas Marse, bent pačioje pradžioje, lengvas nebus. Kaip spekuliuoja „cnet.com”, pirmieji atvykėliai turėtų gyventi „SpaceX Starship“ erdvėlaivyje, tiesiog nusileidimo aikštelėje. Be kita ko, keliautojai turėtų atsigabenti ir krūvą įrankių, kurie vėliau galėtų gelbėti plėtojant apgyvendinimo idėją.
Taigi, taip, atrodo, kad apgalvoti dar tikrai yra ką. Lygiai taip pat, sunku nesutikti, jog ši idėja, kad ir kaip beprotiškai skambėtų, savaip žavi ir tik iliustruoja kaip toli žmonija iš ties pažengė. Vieną dieną galėsime pranešti, jog tiesiog išsikraustome, tačiau ne į kitą miestą ar šalį, bet į Marsą. Skamba neįtikinamai, tačiau su milžiniškais resursais, geriausiais pasaulio protais bei didžiulėmis finansinėmis išgalėmis, ši futuristinė vizija gali virsti tikrove.
