<h2>Žmonės atranda pasitenkinimą naikindami, nes tai suteikia gyvenimui prasmės</h2>
<p>Nors dalies filmų personažų eilutės, kaip žinia, rodosi pernelyg nuspėjamos, daugelis žiūrovų galėtų paliudyti, jog yra filmų, kurie tarsi išpranašauja pasaulio laukiančią ateitį. Kuriuose tarsi parodomi būsimi įvykiai. Kuriuose ateitis tarsi nuspėjama. Ir ne tik garsiuose „Simpsonuose“. Tokių filmų esama ir daugiau.</p>
<p>Tarkim, didelio dėmesio sulaukusio filmo „Džokeris“ atveju bėdos prasideda nuo pagrindinio herojaus asmeninio gyvenimo nesėkmių, nors šios ir atrodo daugiau mažiau įveikiamos (juk visi tam tikru momentu susiduria su savo demonais). Ir nors pagrindinis veikėjas gana maloniai elgiasi su savo motina ir mergina, sąveikavimui vyras pasitelkia ir daugialypį ekscentriškumą.</p>
<p>Nepaisant to, laikui bėgant jis praranda meilę gyvenimui, atsisakydamas vilties ir visiškai priimdamas neviltį kaip naują mąstymo bei gyvenimo būdą. Visa tai motyvuoja šį elgtis blogai vien tam, jog bent sekundėlę pasijusti įgalintu.</p>
<p>Galų gale, kad paimti gyvenimo vairą į rankas, vyras randa jausmus atliepiančią „laimės“ formulę, turinčią ypatingą pavadinimą: destrukcija. Tai – ne tik polinkis. Tai – ideologija, neva suteikianti istorijai formą, o gyvenimui prasmę. (Pastaroji sako, jog vienintelis tikslas gyvenime turėtų būti sugriauti tai, ką kiti sukūrė.)</p>
<p>Ši ideologija tampa būtina, nes daryti gera atrodo praktiškai neįmanoma, o kliautis blogiu yra lengva. Kitais žodžiais tariant, geresnė būsena yra sunkiai pasiekiama, todėl žmogus turi rasti paguodą ne kurdamas, o naikindamas esamą tvarką.</p>
<p>Tokia koncepcija buvo minima dar 1922 m. Ludwigo von Miseso knygoje „Socializmas“, iškeliančioje tiesą, kad pats klasikinis socializmas yra konceptualiai neįmanomas: jeigu nėra konkretaus teigiamų veiksmų rezultato, nėra ir realaus užmojo pasiekti ką nors socialiai naudingo, dėl ko šalininkai turi arba atsisakyti teorijos, arba rasti pasitenkinimą griaunant visuomenę tokią, kokia ji šiuo metu egzistuoja. (Džokeriui nepasisekė gyvenime, todėl jis imasi jį sunaikinti.) </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/austin-chan-ukzhlkoz1ie-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Sėdėjimas namuose suteikė valdančiajam elitui galimybę išbandyti naują pasaulio „veikimo“ teoriją</h2>
<p>Dar 2019 m. dėl pandemijos mus užgriuvo beprotiškos žiniasklaidos ir politikos vizijos, išryškindamos pasaulinės prekybos, energijos vartojimo, žmonių pasirinkimų, verslo chaoso bei nusivylimo efektyvios galios nebuvimu reiškinius. Žinoma, vargu ar kas įsivaizdavo, kad tai taps ideologiniu destrukcijos pagrindu, tačiau patogeninė kontrolė, akivaizdu, įsiveržė į priekį. (Destrukcija yra bet kokios neįgyvendinamos vizijos etapas, rodantis, kokia visuomenė neva turėtų būti, taipogi atkuriant tam tikrų sluoksnių galią.)</p>
<p>Vadinasi, Džokeris yra ne tik pamišęs žmogus, bet ir beprotiškų bei liguistų pavojų, susijusių su nuolatine asmenine nesėkme, „atradimas“, paremtas įsitikinimu, kad kai yra esminis prieštaravimas tarp vizijos bei tikrovės, tai išspręsti galima tik sukuriant kančią.</p>
<blockquote>
<p>Šiaip ar taip, kad ir kaip nemalonu būtų, vis tik „Džokeris“ yra filmas, kurį turėjome pamatyti, jog suprastume ir pasiruoštume siaubams, kuriuos šis nekontroliuojamas mentalitetas gali padaryti ir jau padarė pasauliui.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jen-theodore-fazd0xrotmk-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kritikų įvertintas ir pripažintas pranašiškas fenomenas pasirodo ir kituose filmuose</h2>
<p>Ir „Džokeris“ – tikrai ne vienintelis filmas, kuriuo lyg bandoma parodyti laukiančią ateitį.</p>
<p>Ne paslaptis, jog ir garsieji „Simpsonai“ turi ne ką mažiau pranašysčių: numatė teksto koregavimo funkciją, sugedusią balsavimo mašiną, robotus bibliotekininkus bei ateities programavimo <a href="/simpsonai-fantastiska-animacija-kuri-megsta-issipildyti">galimybę</a>[1].</p>
<p>Tiesą sakant, išleista daugiau nei 700 serijų, kuriose Matt Groening jau prieš 21-erius metus numatė, kad Donald’as Tramp’as taps Amerikos prezidentu, o prieš 23-ejus metus – kad kompaniją „Disney“ perpirks „Fox“. Tai sutapimai, kurie kartojasi iki šiol. Kita vertus, galbūt pastarieji žino ir kas laukia pasaulio netolimoje ateityje?</p>
<p>Ko gero, labiausiai paplitusi vadinamoji sąmokslo teorija apie Simpsonus yra „ateities programavimas“ (angl. predictive programing). Tai teorija apie tai, kad vyriausybių ir aukštesnio sluoksnio darbuotojai naudojasi futuristiniais filmais bei knygomis, kaip masine minčių valdymo priemone. Taip jie siekia įteigti gyventojams iš anksto suplanuotus ateities įvykius.</p>
<p>Beje, tokie filmai kaip „Matrica“ ar „Žiedų valdovas“ taip pat turi tam tikrą pranašystės prieskonį[2]. Viena vertus, filmo pranašystė gali užsiminti apie lemtingą ateitį, ir visai nesvarbu, ar tai reiškia, jog pasaulis išgyvena pokyčius, ar ateina naujas valdovas, kuris sukels chaosą, kol kita pranašystės filmo forma yra skirta visuomenei, tikinčiai, kad greitu metu tarpduryje pasirodys gelbėtojas.</p>
<p>Paprastai juos tolerantiškai priima filmų gerbėjai, kurie gali įsivaizduoti savo patirtį, jei kada nors taptų „išrinktaisiais“.</p>
<p>Priešingai, filmai, pranašaujantys reikšmingus pokyčius ar chaosą, geriausiai veikia su pamokslavimui nepavaldžia auditorija.</p>
<p>Tai panašu kaip su virvės traukimu. „Twitter“ teko ne kartą regėti virvės traukimą, kuris kiek vėliau buvo sulygintas su konservatyviu įspėjimu prieš ekstremistinę politiką[3]. Visgi bėda ta, kad nė vienas tokių ar panašių pavyzdžių nepaaiškina dviprasmiškumo, kurį kai kurie filmai ar vaizdiniai sukelia žiūrovo viduje.</p>
<p>Bet kokiu atveju greičiausiai verta būti atsargiais – polinkis tikėti (ir žiūrėti) viskuo gali padaryti meškos paslaugą.</p>
