<h2>Žmonės piktinasi, o savivaldybė maištauja</h2>
<p>Turbūt jau girdėjote, jog Vilniaus miesto savivaldybė nupirko 3 unikalaus dizaino suoliukus. Tiesa, ne taip jau ir pigiai – už juos mokėjo 20,5 tūkstančių eurų[1]. Praeitos savaitės pradžioje suoliukus – įspūdinguosius meno kūrinius – išvydo ir Šeškinės gyventojai, tačiau žmonės teigia net nesupratę, kas tai ir sako, jog valdininkai puotauja maro metu bei švaisto pinigus. Kita vertus, man tai labiau panašu į pokštą; puotos čia – nė su žiburiu nerasi – na bent jau ne mums, paprastiems „valstiečiams“, prieinamos…</p>
<p>Teisindamasi ir stodama mūru už savo spontaniškus gremėzdiškus veiksmus, Vilniaus miesto savivaldybės ekspertų darbo grupė, išrinkusi 12 projektų, kurie gavo finansavimą, atkerta, kad tai, matai, nėra tik suoliukai, tai – šiuolaikinis menas, tad ir kaina yra atitinkama – tokia, kuriai neegzistuoja limitus žyminčios finansinės „lubos“.</p>
<p>Tęsiant kasdienius suolus perspjaunančių objektų teismą toliau, reikėtų pastebėti, jog Šeškinės slėnis jiems, ko gero, smarkiai neprieštarauja, nors natūraliai surėdytame paežerės peizaže šie kampuoti „dalykai“ dalyvauti akivaizdžiai atsisako: net jei tvirtinama, kad ant jų galima ir pasėdėti, o gal ir pagulėti – neva jie atlieka įprastą suoleliams funkciją – tiesą pasakius, nugarą paskausta jau po keliolikos sekundžių; jausmas – kaip kankinimų kėdėje – beregint sukyla adrenalinas. Taigi, trumpiau tariant, nėra itin patogu, tad eidami iškylauti nepamirškite atsinešti papildomo paminkštinimo.</p>
<p>Žinoma, sakoma, kad „negalima spręsti apie knygą iš viršelio“, tačiau piliečiai tokiu rezultatu toli gražu nėra patenkinti. Tarp kitko, turbūt ne veltui smalsaujama, ar tik netyčia nesiruošiama kokiam šventiniam koncertui, pasitelkiant dar neregėtos formos pjedestalą, ant kurio užsiropšti nėra taip sudėtinga, kaip išsėdėti. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/brangussuolelis0101-venteviteikaite.jpg" alt="Šiuolaikinis eksperimentas" /></p>
<h2>Šis sandoris – visai ne mažmožis</h2>
<p>Dėl skonio, aišku, ginčytis nederėtų, bet viešųjų įrengimų prieinamumas mažų mažiausiai turėtų atitikti elementarius saugos aspektus. Ir visgi, čia pastebimas ryškus tokio punkto ignoravimas, mat suolelių kampai rodosi tokie aštrūs – į durklus panašūs – jog šalia lakstančiam vaikui negailestingai „aplamdytų“ akis: būti budriems „apsimoka“, nes išsikišimų aukštis, ko gero, yra pradinių klasių mokinio akių lygyje. Be kita ko, juk šie suoleliai – modernių investicijų simbolis, kuris, reikalui esant, galbūt pradės risnoti atžagariai (bent jau tokių talentų tikiuosi už minėtą sumą). Šiaip ar taip, atsargumas dar niekam nepamaišė, dėl ko teritoriją, matyt, vis tik būčiau linkusi atsainiai apeiti.</p>
<p>„Nesąmonė“, „totalus košmaras“, „piliečių apgaudinėjimas“ ir panašiais „raktažodžiais“ tarpusavyje plūstasi žmonės, sužinoję, kaip ekonomiškai išsekusioje visuomenėje elgiasi „atsišviežinimo“ ištroškę savivaldybės darbuotojai, nutiesę kilimą dalykams, įvyniotiems į sintetinį „Menas išgelbės pasaulį“ popierių. Aišku, kažkam tokie pinigai – juokas. Tačiau kvailumas, pasirodo, gali būti išmatuojamas ir įkainojamas.</p>
<p>Taip, prisėsti ant suoliukų jūs, be abejo, galite. Galite ir šiukšles pasidėti ar panaudoti kaip stalelį kavai. Juolab kad vilniečiai vis klausinėja: ar čia jau baigta montuoti, o gal galime tikėtis kažko daugiau? Taip, ponai, rezultatas – prieš jūsų akis. O jeigu vis dar kyla klausimų, atsakysiu paprastai: ant jų – ir mekenti, ir antytes šerti. Kita vertus, aš mieliau rinkčiausi į sėdimąją lendančio smėlio džiaugsmus.</p>
<h2>Suoleliai ir plėšo kelnes, ir kelia karštas diskusijas</h2>
<p>Po velnių, juk dažniausiai meno kūrinių liesti rankomis negalima, argi ne? Tačiau šįsyk tiesa yra kiek kitokia, mat, jei pasižiūrėtume įdėmiau, pamatytume, jog Šeškinės parko pasididžiavimas padarytas iš gana prastų medžiagų – šakotos medienos – kuri – sarkastiškai juokaujama – netinkama net kiaušiniams perėti.</p>
<p>Kaip žinia, „Geo Art“ žemės meno įkvėpti skulptūriniai suoleliai yra vieni iš 12 Vilniaus miesto savivaldybės rengiamo konkurso „Kuriu Vilnių“ nugalėtojų. Kad menas kainuoja nesiginčijama, tačiau kyla klausimas, ar tokia suma nėra per didelė suoliukams? Ypatingai, kuomet pasaulį gaubia nestabilus pandemijos laikotarpis. Žinoma, nesinori užgniaužti menininkų erdvės polėkio, bet kur yra ta riba, ties kuria prasideda logika ir nutrūksta šalto proto gija? Šiuo atveju akivaizdu, kad miestas eksperimentavo, bet kainos vis tik norėtųsi adekvačios – ne iš kosmoso platybių nusileidusios.</p>
<p>Negana to, savivaldybės atstovai visu svoriu įsirėžę į smailiakampį tiesos suolą teigia, jog tai nėra „šiaip“ suoliukai; tai – kaip jau supratote – meno kūriniai, tad ir kaina yra atitinkama. Arba tokia, kurią galima iškelti iki pat padangių, jeigu objektą pakrikštysime „Menu“.</p>
<p>Jūsų žiniai dar viena nuostabi naujiena: „Geo Art“ suoleliai, žaliojo tilto ženklai – tai „Kuriu Vilnių“ nugalėtojų darbai, kurie jau puošia miestą, atgaivindami primirštas sostinės erdves; na, o kitų 10, deja, dar reikės palūkėti. Pavyzdžiui, 67 tūkst. eurų kainavusio milžiniško žalio grybo, kuris išdygs sostinės Vingio parke. Taigi, laukiame nesulaukiame, lai unikalus „funkcinis“ dizainas nustelbia biedną Lietuvos žemelę.</p>
