<h2>Paslaptis dar nėra įminta</h2>
<p>Svifto-Tatlio kometa – tai didžiausias Saulės sistemos objektas, reguliariai praskriejantis šalia Žemės, kuris, kaip žinoma, sugrįžta kas 133 metus, ilgainiui dargi atsinešdamas akinančią dovaną: pažerdamas meteorų lietų, kuris driekiasi kone per visą dangų, su gilia nuostaba bent sekundei nuplaudamas visos žmonijos vargus[1].</p>
<p>Tiesa ta, jog šiame dangaus spektaklyje – viename įstabiausių Žemėje su net 200 gyvybingų meteorų per valandą – neretai „ištinkančiame“ žmogų be jokios priežasties ar kosminės koreliacijos, nejučia pakvimpa šviesos šuorais, pasireiškiančiais ugnikalnių išsiveržimų tolimuose kraštuose nuolaužomis, nukritusiomis atgal į Žemę, – tiesą sakant, būtent taip man atrodo minėtas vaizdinys.</p>
<p>Be abejo, kiti, įskaitant daugumą XIX amžiaus mokslininkų, manė, kad viskas, kas pasirodo danguje, yra atmosferos reiškiniai (tiek vaivorykštė, tiek žaibai). Tačiau nors „kometinė“ visa ko kilmė kadaise buvo nežinoma, o pačios kometos prilyginamos milžiniškai paslapčiai, astronomėms – net ir Caroline Herschel, tapusiai pirmąja pasaulyje moterimi astronome dėl savo veiksmingos bei itin pavojingos kometų medžioklės – jos buvo susiorientavimo platforma, atkaklumo „išlankstymas“ ir konkurencinis atradimų žaidimas, iš esmės pakeitęs asmeninę reputaciją[2].</p>
<p>Daugiau nei šimtmetį prieš tai, kuomet Carlas Saganas ir Ann Druyan mėgino aiškinti vis dar iki galo neišspręstą kometų mokslą, buvo menkai suvokta apie šiuos paslaptingus „lankytojus“ iš dangaus platybių[3]. Kita vertus, nors buvo pranašaujama, jog pasitelkus Niutono dėsnius kada nors „užgriebsime“ kometų istorijos paslaptį, šis kelias – akivaizdu – dar toli gražu nėra įmintas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jonas-verstuyft-flsfq3utukw-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Dangaus šou stebina daugelį</h2>
<p>Ta diena, kaip žinia, prasidėjo 1833 m. lapkričio 13-ąją: kaimynai gi pažadino kitus kaimynus perdėm griausmingais šūksniais, kol pastarieji galiausiai pradėjo rinktis į gatves stebėti ugnies lietaus iš po apsiniaukusio nakties skėčio[4].</p>
<blockquote>
<p>Bemaž juodos spalvos danguje krentančios žvaigždės liepsnojo kvapą gniaužiančiu greičiu tūkstančiais, o gal netgi dešimtimis tūkstančių per minutę. Visa tai mažumėlę glumino, mat buvo lapkritis, na, o meteorai krito taip greitai, kad, esant tokiam dideliam tankiui, atrodė, jog jie srūva iš vieno šaltinio, esančio toli toli nuo Žemės, kas iš esmės paneigė faktą, kad tai yra atmosferos reiškiniai.</p>
</blockquote>
<p>Derėtų paminėti, jog vienas iš žiūrovų buvo tuo metu labai gerbiamas Jeilio matematikas, astronomas bei gamtos filosofas Denisonas Olmstedas. Kaip ir dauguma jo kolegų, jis, galima sakyti, nekreipė dėmesio į meteorus – teigė, kad tai yra „mažo kalibro“ įdomybės, priklausančios meteorologijai.</p>
<p>Vis tik po kurio laiko vyrą apėmė jausmas, jog meteorai gali turėti ir kosminę kilmę, gebėdami mestelti užuominą apie dangiškąjį visatos mechanizmą.</p>
<p>Remdamasis nauja teorija, Olmstedas parengė laišką ir išsiuntė jį vietiniam laikraščiui, kreipdamasis į eilinius žmones, kad šie neva padėtų jam surinkti duomenis, susijusius su minėtu reiškiniu, informuojant apie viską, ką prisimena: pradedant krentančių žvaigždžių trajektorija, baigiant laiku bei greičiu.</p>
<p>Analizuodamas šiuos stebėjimus, Olmstedas įsitikino, kad reginys danguje buvo kosminės, o ne atmosferinės kilmės. Taigi, ilgainiui tokios „liūtys“ pradėjo meteorų mokslo, kaip astronomijos, o ne meteorologijos, aušrą. Tačiau net ir nustačius kilmės vietą, meteorų lietaus priežastis, kaip jau supratote, išliko po paslapties šydu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/tengyart-al1buu7efaq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Prireikė kitos kartos, jog suprastų, kad ugningieji vaizdai yra praplaukiančių kometų nuolaužos</h2>
<p>Tą lemtingą dieną, kai laikraščių pranešimai apie keistą dangaus apsireiškimą, pavadintą Svifto-Tatlio kometos vardu, laikinai nutraukė žuvusiųjų srautą iš Amerikos pilietinio karo mūšio laukų, kitame pasaulio gale buvo prieita prie stulbinančios hipotezės: meteorų lietus prilygsta praplaukiančių kometų uodegoms. Negana to, įvairiems mokslo instrumentams sparčiai tobulėjant teleskopinės astronomijos aukso amžiuje, tokia hipotezė pasitvirtino, suteikdama kometoms iki tol nematytą aurą.</p>
<p>Kitais žodžiais tariant, vis daugiau ir daugiau buvo suprasta apie šiuos krištolinius „bumerangus“, sklindančius nuo išorinių Saulės sistemos pakraščių, taip pat apie didžiulę Svifto-Tatlio kometą, esančią arčiausiai Žemės bei Mėnulio sistemos lyginant su kitomis. Taigi, įgaudamas išties grėsmingą toną ir vis dažniau šmėžuodamas vaizduotėje kaip potencialus Žemės planetos naikintojas, pasitelkęs instinktus, dargi kadaise paskatinusius viduramžių protėvius žiūrėti į kometas kaip į demoniškus ženklus, mums žinomos astronomijos gimimas galiausiai leido į visa tai pažvelgti iš visai kitos pusės.</p>
<blockquote>
<p>Įdomumo dėlei reikėtų paminėti ir tai, jog kai kurie skaičiavimai rodo, kad 2126 m. rugpjūčio 14 d., gali įvykti susidūrimas su Žeme[5]. Dar dešimtmečio pabaigoje Svifto-Tatlio kometa buvo laikoma vienu pavojingiausių žmonijai žinomų objektų, atsižvelgiant į žalą, kurią ji padarytų susidūrimo atveju, mat smūgis neva būtų daug kartų galingesnis nei asteroido, kuris sunaikino dinozaurus, ir kurio energija bene trilijoną kartų viršija Hirošimos atominės bombos energiją.</p>
</blockquote>
<p>Kita vertus, grėsmė atskleidžia daugiau apie žmogaus proto galimybes nei apie patį visatos veikimo mechanizmą, labiau atspindintį mūsų instinktą bijoti to, ko iki galo nesuprantame. (Jeigu skaičiavimai pasirodys neteisingi – juk mokslas nuolat tobulėja, ir sudėtinga rasti atsakymą, kuris kada nors nebuvo pripažintas klaidingu – ir jei kometa vieną dieną sugriaus viską aplinkui, planeta bet kokiu atveju bus mums davusi begalę stebuklų, gesindama žmogaus sielą anapusinio grožio reginiu.)</p>
