Galingos Žemės detonacijos apima branduolines bombas, ugnikalnių išsiveržimą ir niokojančių asteroidų smūgius
Manoma, jog maždaug prieš 4,5 milijardo metų Marso dydžio dangaus kūnas atsitrenkė į Žemę, tokiu būdu sukurdamas Mėnulį[1].
Ir iš tiesų, nuo pat ankstyvųjų asteroidų bombardavimo iki branduolinių ginklų sukūrimo mūsų planetą kone viena po kitos „engė“ kai kurios didžiulės detonacijos. Tačiau didžiausias Žemėje įvykęs sprogimas labai skiriasi priklausomai nuo konkretaus pastarojo masto – nuo žmogaus sukurtų iki milžiniškų ir pasauliečiams nepavaldžių kosminių uolienų sprogimų.
Visgi didžiausias užfiksuotas žmogaus sukeltas sprogimas yra sovietinis superginklas, pavadintas „Tsar Bomba“[2]. Tuo tarpu didžiausias antžeminės kilmės sprogimas įvyko daugiau nei prieš 70 000 metų dėka klimatą iš esmės keičiančio Tobos supervulkano.
Kalbant apie didžiausią nežemiško šaltinio sprogimą, palikusį aiškių įrodymų, asteroidas, stipresnis už tą, kuris kadaise nužudė dinozaurus, prieš 2 milijardus metų išraižė didžiulį Vredeforto kraterį.
Tyčiniai sprogimai – dažni planetos palydovai
JAV karinėje operacijoje, skirtoje branduolinių sprogimų rezultatams stebėti, 1985 metais įvykusiam sprogimui buvo panaudota 4 700 tonų amonio nitrato ir mazuto, jog sugeneruotų 4,7 kilotonos sprogimą. Tai beveik trečdalis atominės bombos jėgos, kuri Antrojo pasaulinio karo metu 15 kilotonų galios sprogimu nuniokojo Hirosimą.
Įdomu ir tai, kad 1961 metais Sovietų Sąjunga numetė milžinišką termobranduolinę bombą virš apleistų Novaja Zemljos salų į šiaurę nuo Rusijos. Ši („Caro Bomba“) sprogo 50–60 megatonų trotilo jėga, todėl tai buvo didžiausias kada nors įvykęs branduolinis sprogimas.
Jis, be kita ko, detonavo 3 300 kartų didesnę galią nei nelaimė, įvykusi 1985 metais, o ugnies kamuolys buvo platesnis už Hirosimoje padarytą žalą.
Jeigu originalus bombos dizainas būtų buvęs dar galingesnis ir pasiekęs 100 megatonų trotilo jėgą, bombos energijos išeiga būtų sukėlusi beveik 6 su puse kilometro spindulio nuo Žemės sunaikinimą atsižvelgiant į sprogimo trukmę.
Tačiau kariniai planuotojai, kaip žinia, sumažino sprogimo našumą, jog bombonešis galėtų saugiai nuskristi.
Žemė prie įstabių neramumų prisidėjo ne ką mažiau
Didžiausias vulkano išsiveržimas įvyko 1815 metais, kai dabartinės Indonezijos teritorijoje išsiveržė Tamboros kalnas[3].
Pasak Londono geologijos draugijos, šio epinio sprogimo garsas aidėjo net iki Sumatros, esančios 2 599 kilometrų atstumu. Tuo tarpu medžiaga, kurią Tambora „išspjovė“ į atmosferą, užblokavo pakankamai saulės šviesos, jog būtų sukurtas visuotinis vėsinimas, dėl ko 1816 metai buvo laikotarpis be vasaros. (Tą vasarą Naujojoje Anglijoje iškrito sniegas ir visoje Europoje lijo niūrūs, šalti lietūs.)
Tikėtina, kad išsiveržimas buvo kaltas ir dėl kelerių metų šaltesnių žiemų ir šaltų vasarų Europoje, ir bado visame pasaulyje.
Nereikėtų pamiršti ir apie 2022 metų sausio mėn. Hunga Tonga-Hunga Ha’apai išsiveržimą, sukėlusį galingiausią kada nors išmatuotą slėgio bangą Žemės atmosferoje.
Visgi priešistorėje galime rasti įrodymų, jog kai kurie išsiveržimai yra didesni nei, tarkim, Tambora, mat mokslininkai taip pat rado įrodymų apie mažiausiai tris 9 balų išsiveržimus, iš kurių didžiausias buvo Toba tufo prieš 74 000 metų dabartinėje Indonezijos teritorijoje.
Tobos išsiveržimas greičiausiai sukėlė didžiulį pasaulinio atšalimo lygį, o tai savo ruožtu paveikė derlių ir pan. (Sakoma, jog Toba galėjo būti tokia galinga, kad priešingoje Žemės rutulio pusėje, dabartinėje Gvatemaloje, įvyko dar vienas 9 balų superugnikalnio išsiveržimas.)
Akivaizdu, kad šie didžiuliai ugnikalniai yra tie, kurie paliko galutinius įrodymus. Bet tikėtina, kad įvyko ir kitų panašių ar net didesnių išsiveržimų, ypač ankstyvojoje Žemės istorijoje, kurie dėl tam tikrų priežasčių užregistruoti nebuvo.
Kosmosas pasižymi didžiausia sprogimų galimybe
Didžiausias užfiksuotas nežemiško šaltinio sprogimas įvyko virš Sibiro 1908 metais: Tunguskos įvykis.
Mokslininkai mano, kad meteoras sprogo ore ir sukėlė 10–30 megatonų sprogimą. Sprogimas išvertė daugiau nei 80 milijonų medžių, o žmonės, esantys už 500 km, pranešė apie kurtinančius trenksmus.
Tačiau priešistorėje yra daug niokojančių įvykių įrodymų, įskaitant didžiulę 159 km skersmens Vredeforto struktūrą (kraterį) Pietų Afrikoje nuo 2 milijardų metų senumo smūgio. (Vyraujantys skaičiavimai rodo, jog pradinis objektas buvo maždaug 250 km skersmens.)
Toks dydis taip pat reiškia, kad smogtuvas yra maždaug ketvirtadaliu didesnis nei Chicxulub krateris Meksikoje, dėl kurio prieš 66 milijonus metų išnyko tam tikros rūšies dinozaurai. Chicxulub smūgis, be kita ko, išlaisvino apie 8,5–10 milijardų Hirosimos bombų jėgą; tuo tarpu Vredeforto smogtuvo našumas buvo maždaug dvigubai didesnis. (Kiti vertinimai Vredefortui taip pat suteikė dar didesnę galią, – anot jų, kosminė uoliena smogė Žemei 660 teratonų jėga, o tai sudaro 44 milijardus Hirosimos bombų.)
Dėl šio didžiulio smūgio Žemė patyrė milžiniškus kataklizmus, įskaitant cunamį, trumpalaikį visuotinį atšalimą ir ilgalaikį visuotinį atšilimą. Šie klimato poveikiai greičiausiai sukėlė masinį šio laikotarpio fotosintezės mikrobų išnykimą.
Galų gale Mėnulis yra puikus įrodymas, liudijantis sprogstamosios energijos išsiskyrimą Žemės istorijoje su fiziniu rekordu: remiantis pagrindine natūralaus palydovo formavimosi teorija, Marso dydžio kūnas atsitrenkė į Žemę ir išspjovė tam tikrą medžiagą į orbitą; toks susidūrimas pasiekė maždaug 340 kvadrilijonų Hirosimos bombų[4].
Geocheminiai signalai rodo, jog nuo tada jokie sprogimai nepriartėjo prie tokio dydžio bei apimties.
