Mes palaipsniui keičiamės, prisitaikydami prie aplinkos
Nuo undinių iki trigalvių slibinų – pasakojimų apie žmones su uodegomis gausu kone viso pasaulio mitologijose. Ir dažnai šios figūros, kaip žinia, turi kažkokią magišką galią ar išmintį, kurią supranta tikrai ne kiekvienas mirtingasis[1]. Visgi smalsu, kas būtų, jeigu žmonės iš tikrųjų turėtų uodegas? Kaip šis „priedas“ pakeistų jų kasdienį gyvenimą? Galų gale, kaipgi ši atauga galėtų atrodyti?
Nors kai kuriems žmonėms uodega ant mūsų kūno skamba it savotiškai nenusisekęs eksperimentas, retais atvejais kūdikiai gimsta su stuburo plyšiu arba netaisyklingu uodegikauliu. Kita vertus, nors, remiantis kai kuriais moksliniais tyrimais, šiose mėsingose ataugose dažnai yra raumenų, jungiamojo audinio ir kraujagyslių, bet vis tik nėra kaulų ar kremzlių, dėl ko jos paprastai pašalinamos jau netrukus po gimimo.
Žvelgiant į žmogaus evoliuciją, mūsų tolimi primatų protėviai taip pat turėjo tam tikros „formos“ uodegą. Bet pastarosios išnyko maždaug prieš 25 milijonus metų, – sakoma, kad mūsų protėviai galbūt atsisakė uodegos tam, jog sutaupytų energijos ir kalorijų, mat tokiu būdu vėliau neva išsivystė geresnė šių dvikojų pusiausvyra.
Tačiau, žinoma, uodegotieji primatai vis dar egzistuoja ir šiandien.
Uodegas galėtume naudoti vietoj šaliko
Kai kurios Pietų ir Centrinės Amerikos beždžionių rūšys turi uodegas, kurios gali sugriebti daiktus ar padėti laikytis už medžių šakų.
Ir štai, artimiausi mūsų giminaičiai su minėtu „atributu“ yra vadinamosios „Senojo pasaulio“ beždžionės, gyvenančios Afrikoje, Azijoje ir Pietų Europoje, tokios kaip, pavyzdžiui, babuinai ir makakos, kurios uodegas dažniausiai naudoja tam, jog išlaikytų pusiausvyrą[2].
„Nė viena iš šių būtybių neturi įtemptos uodegos, nes tai būtų didelis evoliucinis žingsnis atgal“, – teigė Peteris Kappeleris, Getingeno universiteto Vokietijoje evoliucinis antropologas.
Taigi, mūsų uodegos tikriausiai taipogi nebūtų perdėm įtemptos. Tačiau P. Kappeleris sakė ir tai, kad tai nebūtinai reiškia, kad jos būtų nenaudingos, mat pasitelkę ilgą bei pūkuotą it makakos uodegą galėtume ją apsivynioti aplink save, kad sušiltume, – tokiu būdu ji atliktų žieminio šaliko vaidmenį.
Be to, jeigu „drįstume“ užmigti žiemos miegu, uodega galėtų pasitarnauti kaip riebalų kaupimo sistema (tai strategija, kurią naudoja kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui, bebrai).
Uodega galėtų būti ir papildoma atrama
Žvelgiant ne tik į mūsų primatų giminaičius, yra ir kitų dvikojų su uodegomis.
Tarkim, kengūros turi tvirtą uodegą, kurią naudoja kaip trečią koją, padedančią išlaikyti svorį (koordinaciją) ir suteikiančią jėgų kiek ribotam jų žingsniui.
Kai kurios dinozaurų rūšys, kaip žinia, taip pat turėjo kietas, raumeningas uodegas, kurios sparčiai bėgant galėjo veikti kaip vairas[3].
Kalbant apie žmones, vis tik tikėtina, jog turint uodegą, tokią kaip vienos iš šių būtybių, mūsų žingsniai kardinaliai pasikeistų. Pavyzdžiui, tiranozauro stiliaus uodega greičiausiai priverstų mus pasilenkti į priekį per klubus, laikant krūtinę lygiagrečiai žemės, kol kengūros uodega apsunkintų manevravimą, dėl ko norint pajudėti iš taško reikėtų pradėti šokinėti, – kitaip ji erzinančiai vilktųsi žeme.
Galų gale, kasdieniame gyvenime būtų sunku išvengti netyčinio uodegos pažeidimo (tai žino bet kuris katės savininkas), kadangi ilgos uodegos yra linkusios maišytis po kojomis arba netyčia patekti į tarpdurį.
Kitaip tariant, akivaizdu, kad jei turėtume uodegas, privalėtume perdaryti savo automobilinio salono išmatavimus ir persiūti maudymosi kostiumėlius.
Žinoma, neverta tikėtis, jog uodegos (nors ir mados tikslais) grįš į „rinką“, tačiau, atsižvelgiant į žmogaus impulsą puoštis, pastarosios, tikėtina, atvertų daugybę naujų mados galimybių. (Seniausi papuošalai datuojami dar prieš 100 000 metų; nesunku įsivaizduoti, kad mūsų protėviai kartu su papuošalais kūrė ir tokius aksesuarus, į kurių derinį įėjo tam tikrų gyvių uodegos.)
