<h2>Mumija buvo receptinis vaistas Europoje maždaug 500 metų</h2>
<p>Turbūt ne vienam iš mūsų smalsu, kodėl gi žmonės kadaise manė, jog kanibalizmas yra naudingas jų sveikatai? Atsakymas leidžia pažvelgti į beprotiškiausias Europos istorijos spragas tuo metu, kai europiečiai buvo apsėsti Egipto mumijų (o labiausiai jų valgymu).</p>
<p>Taigi, iš pradžių juos skatino „veikti“ tikėjimas, kad sumalti ir tinktūruoti žmogaus palaikai gali išgydyti bet ką – nuo kone visų rūšių maro iki galvos skausmų. Na, o vėliau jie buvo paveikti ir makabriškų Viktorijos laikų žmonių idėjų apie pramogas po vakarienės. Kitaip tariant, senovės egiptiečių palaikai perdėm žavėjo aplinkinius iki pat XIX a[1].</p>
<p>Tiesa, derėtų paminėti ir tai, kad mumijos „produktas“, sukurtas iš mumifikuotų kūnų, buvo vaistinė medžiaga, kurią šimtmečius vartojo turtingi bei vargšai. Tuo tarpu ją buvo galima įsigyti vaistinėse, gaunančiose preparatą, pagamintą iš mumijų palaikų, kuris buvo atvežamas iš Egipto kapų.</p>
<blockquote>
<p>Galiausiai mumijos, kaip žinia, kitados tapo receptiniu vaistu, naudojamu dar ateinančius 500 metų.</p>
</blockquote>
<h2>Iki XII amžiaus vaistininkai naudojo sumaltas mumijas dėl neva nežemiškų gydomųjų savybių</h2>
<p>Jeigu nūdienoje mes turime galybę skirtingų cheminių papildų ir vaistų, ankstesniajame pasaulyje, kuriame nebuvo nė antibiotikų, gydytojai, kaip jau supratote, išrašydavo sumaltas kaukoles, kaulus ir mėsą tam, jog galėtų gydyti įvairias ligas, malšintų skausmus, mažintų kūno patinimus ir kitus negalavimus.</p>
<p>Nepaisant to, ne visi žmonės buvo įsitikinę minėto „recepto“ veiksmingumu. Tarkim, gydytojas Guy de la Fontaine abejojo, ar mumija iš tiesų yra naudingas vaistas, kol 1564 m. Aleksandrijoje dargi pamatė suklastotas mumijas, pagamintas iš mirusių valstiečių palaikų[2].</p>
<p>Trumpiau tariant, žmones buvo galima itin lengvai apsukti aplink pirštą, įteikiant neaiškaus veikimo substancijas, kuriomis jie pasikliaudavo.</p>
<p>Visgi klastotės iliustruoja vieną svarbų dalyką: negyvos mėsos paklausa medicinos kontekste buvo nuolatinė (milžiniška), tačiau tikrų Egipto mumijų pasiūla negalėjo jos patenkinti – tikrųjų mumijų, deja, paprasčiausiai neužteko.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jeremy-bezanger-aqct5zxmi1u-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Napoleono ekspedicija į Egiptą 1798 m. sužadino smalsumą ir leido sugrąžinti į Europą ištisas mumijų gvardijas</h2>
<p>Taip, ne visi gydytojai manė, jog senos mumijos yra geriausias vaistas[3]. Pavyzdžiui, dalis jų tikėjo, kad šviežia mėsa ir kraujas turi nepalyginamai daugiau gyvybingumo bei naudingų savybių.</p>
<blockquote>
<p>Tiesa, teiginys, kad „šviežias gydo geriausiai“ įtikino ir kilniausius bajorus, dėl ko Anglijos karalius Karolis II po priepuolio vartojo vaistus, pagamintus iš žmogaus kaukolių, o iki 1909 m. ir patys gydytojai dažniausiai naudojo žmogaus kaukoles neurologinėms ligoms gydyti.</p>
</blockquote>
<p>Karališkajam elitui mumijų valgymas atrodė išties efektyvus bei tinkamas (normalus) veiksmas, kadangi gydytojai tvirtino, jog mumijos buvo pagamintos iš faraonų. Ir nors XIX amžiaus žmonės nebevartojo mumijų tam, kad išsigydytų ligas, vis tik Viktorijos laikų gyventojai rengdavo „išvyniojimo vakarėlius“, kuriuose egiptiečių lavonai būdavo atidaromi privačiuose vakarėliuose.</p>
<p>Dar 1834 m. chirurgas Thomas Pettigrew išvyniojo mumiją Karališkajame chirurgų koledže, nes tais laikais skrodimai bei operacijos vykdavo viešai. Tokias procesijas inicijuodavo ir įvairių vakarėlių vedėjai, – juk tokie žmonės buvo pakankamai turtingi, jog panosėje galėtų turėti tikrą mumiją.</p>
<p>Be kita ko, džiaugsmas matant išdžiūvusią mėsą bei kaulus, ir regint, kaipgi nuplėšiami tvarsčiai, reiškė, kad visuomenė yra pakankamai išsilavinusi tokio pobūdžio „teatrališkumui“.</p>
<blockquote>
<p>Tačiau mumijų išvyniojimo vakarėliai baigėsi prasidėjus XX a., mat makabriški elgesio motyvai ėmė atrodyti prasto skonio, o neišvengiamas archeologinių liekanų sunaikinimas – apgailėtinas.</p>
</blockquote>
<p>Be abejo, prisidėjo ir Tutanchamono kapo atradimas bei staigi lordo Carnarvono, Tutanchamono ekspedicijos rėmėjo, mirtis 1923 m., visai netrukus pradėjusi atrodyti it mumijos prakeiksmas.</p>
<p>Ir štai, kalbant apie šiuolaikines mumijas, 2016 m. egiptologas Johnas J. Johnstonas surengė pirmą viešą mumijos išvyniojimą nuo 1908 m. Žinoma, mumija buvo tarsi aktorius, apvyniotas tvarsčiais, bet toks įvykis buvo tikrai svaiginantis.</p>
<p>Tai, kad veiksmas vyko vienoje ligoninėje Londone, priminė, jog mumijos peržengia daugybę patirties sričių – nuo medicinos iki neregėto makabriškumo. Kita vertus, tai ne tik šou; tai – ir menas, ir mokslas viename (bent jau taip sako Johnstonas, suorganizavęs dėmesį prikaustantį reginį, kaip kad vykdavo Viktorijos laikais).</p>
<blockquote>
<p>Įdomu dar ir tai, jog šiandien antikos kontrabandos juodoji rinka, įskaitant mumijas, yra verta apie 3 milijardų JAV dolerių.</p>
</blockquote>
<p>Bet skirtumas tas, kad joks rimtas archeologas ar gydytojas neišvyniotų mumijos ir jokiu būdu nesiūlytų jos valgyti (nors mumijos „vilionės“ adrenalino fanatikų atžvilgiu vis dar išlieka perdėm stipraus poveikio).</p>
