Kai kurie Velykų simboliai atkeliavo net iš viduramžių
Velykų tradicijos ir simboliai laikui bėgant keitėsi ir vystėsi, o kai kurie iš jų gyvuoja šimtmečius. Nors krikščionims Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė, daugelio Velykų tradicijų Biblijoje nėra. Pavyzdžiui, teigiama, kad ryškiausią pasaulietinį krikščioniškos šventės simbolį – Velykų zuikį – į Ameriką atvežė vokiečių imigrantai, atsivežę čia ir savo istorijas apie kiaušinius dedantį kiškį. Margučių puošyba, manoma, siekia bent XIII amžių, o kai kuriose pasaulio šalyse vykstančio Velykų parado apeigos turi dar senesnes šaknis. Kitos tradicijos, pavyzdžiui, velykiniai saldainiai, yra tik vienas iš modernesnių šios ankstyvos pavasario šventės priedų.
Kiaušinis – pagoniškasis Velykų simbolis, pritaikytas krikščionybėje
Kalbant apie tai, kodėl apskritai kiaušinis yra laikomas Velykų simboliu, manoma, jog greičiausiai tai yra susiję su pagoniškomis tradicijomis. Kiaušinis, senovinis naujos gyvybės simbolis, buvo siejamas su pagoniškomis pavasario šventėmis[14].
Tačiau tikslią margučių kilmę sunku nustatyti. Šiandien jų marginimas mūsų krašte ir slavų tautose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines[8].
Žvelgiant iš krikščionių perspektyvos, Velykų kiaušiniai rodo Jėzaus išėjimą iš kapo ir prisikėlimą. Kiaušinių puošimas Velykoms, pasak kai kurių šaltinių, yra tradicija, kuri siekia mažiausiai XIII amžių[14]. 
Vienas iš šio papročio paaiškinimų yra tas, kad bažnyčia draudė valgyti kiaušinius per Didžiąją savaitę, bet vištos šiuo laikotarpiu ir toliau juos dėdavo, tad anuomet dekoruojami būdavo būtent tie Didžiosios savaitės kiaušiniai[15].
Taip žmonės pažymėdavo atgailos ir pasninko laikotarpio pabaigą, o paskui valgydavo per Velykas kaip šventinį valgį[14].
Stačiatikių tradicijoje raudonai dažomi kiaušiniai simbolizuoja Jėzaus ant kryžiaus pralietą kraują, bet daugelis tautų margučius dažo įvairiomis ir skirtingas reikšmes turinčiomis spalvomis, margina saulę ir kitus dangaus kūnus vaizduojančiais piešiniais, augaliniais motyvais ir liaudiškais ornamentais[15].
Margučiai – slavų tautų tradicija, kurią perėmė ir lietuviai
Vis tik tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja kiaušinių marginimo tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė.
„Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI–XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje“, – pasakoja A. Valiukevičienė[9].
Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje. Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nežino. Margučių tradicijos neturi ir Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios[8].
„Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto – visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5–6 tūkst. m. prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis“, – teigia tautodailės specialistė.
Pasak A. Valiukevičienės, deivės Paukštės mitą mušdami kiaušinius atkartojame per kiekvienas Velykas: „Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui.“
Daugelis velykinių tradicijų yra susijusios su gamtos ciklu
Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos. Pirmasis sumuštas margutis paprastai yra nulupamas ir kaip kalėdaitis per Kūčias padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui.
„Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t. y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų“, – pasakoja tautodailės specialistė.
A. Valiukevičienė priduria, kad daugelio velykinių tradicijų ištakas galima rasti gamtos ciklo reikšmingume. Pavasarį į žemę ne tik sugrįžta šviesa ir šiluma, bet ir stiebiasi nauji žolynai, peri paukščiai: „Prieš daugybę tūkstančių metų gyvenusiam žmogui pavasaris reiškė ir paukščių kiaušiniais papildytą maisto racioną, savotišką atgaivą kūnui po jį išsekinusios žiemos. Be to, laukinių paukščių kiaušiniai dažnai yra margi, taškuoti, todėl primena dabartinius margučius.“[9]
Kiaušinių ridenimo ir ieškojimo tradicija JAV Baltuosiuose rūmuose Kiaušinių ridenimas yra jau tradicija tapęs ne tik Lietuvoje, bet ir JAV Baltuosiuose rūmuose. Šiose lenktynėse kasmet pirmadienį po Velykų vaikai Baltųjų rūmų pievelėje stumia papuoštus, kietai virtus kiaušinius. Pirmasis oficialus Baltųjų rūmų kiaušinių ridenimas įvyko 1878 m., kai prezidentu buvo Rutherfordas B. Hayesas. Šis įvykis neturi religinės reikšmės, nors kai kurie žmonės laikė, kad kiaušinio ridenimas yra akmuo, blokuojantis Jėzaus kapą, nuritusį ir vedantį į Jėzaus prisikėlimą[14].
Taip pat Jungtinėse Valstijose tarp vaikų populiarus Velykų žaidimas – margučių ieškojimas: kiaušiniai išslapstomi, o vaikai rungiasi, kuris daugiau jų surinks.
Pirmoji dama Lucy Hayes, 19-ojo JAV prezidento Rutherfordo B.Hayeso žmona, dažnai minima kaip tradicinio margučių ridenimo Baltuosiuose rūmuose pradininkė. 1878 m. ji pakvietė vaikus su tėvais ateiti ridenti atsineštų kiaušinių ant Baltųjų rūmų vejos ir nuo tada šis renginys antrąją Velykų dieną čia vyksta kasmet.
Iki tol Vašingtono gyventojai mėgdavo ridenti margučius nuo Kapitolijaus kalvos. Kasmet ten žaisti susirinkdavo vis daugiau vaikų ir Kongreso nariai ėmė nerimauti, jog didžiulė trypianti minia pridarys kalvai žalos.
Todėl 1876 metais Kongresas ir prezidentas Ulyssesas S. Grantas priėmė įstatymą, draudžiantį ridenti kiaušinius nuo Kapitolijaus kalvos.
Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, Hayesai Baltųjų rūmų pievelę margučių ridenimui atvėrė jau kitais metais, 1877-aisiais, kai paties prezidento to paprašė vienas mažas berniukas[15].
Velykų zuikis – vaisingumo ir naujos gyvybės simbolis
Be margučių marginimo ir jų ridenimo yra ir daugiau velykinių tradicijų, papročių ar simbolių. Pavyzdžiui, vienas iš tokių – Velykų zuikis. Iš kur jis atsirado?
Biblijoje neužsimenama apie ilgaausį, trumpauodegį padarą, kuris Velykų sekmadienį pristato papuoštus kiaušinius gerai besielgiantiems vaikams. Nepaisant to, Velykų zuikis tapo iškiliu svarbiausios krikščionybės šventės simboliu. Tiksli šio mitinio žinduolio kilmė neaiški, tačiau triušis yra senovinis vaisingumo ir naujos gyvybės simbolis[14].
Manoma, kad krikščioniškoje Europoje paprotys kiškį ar triušį sieti su Velykomis atsirado maždaug XVII a. protestantiškose teritorijose, o plačiai paplito XIX amžiuje. Pasakojama, esą Velykų zuikis ne tiktai deda kiaušinius, bet ir juos nuspalvina ir išslapsto. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis vaikams Velykų rytą taip pat palieka pintinėlių su dovanomis – žaislais ir saldainiais. Bet kai kuriose Europos šalyse margučius vaikams atneša kiti gyvūnai. Šveicarijoje tradiciškai tai daro gegutė, Vokietijos žemėje Vestfalijoje – lapė, o Lietuvoje – Velykų Bobutė[15].
Pasak kai kurių šaltinių, Velykų zuikis pirmą kartą atvyko į Ameriką 1700-aisiais kartu su vokiečių imigrantais, kurie apsigyveno Pensilvanijoje ir pervežė kiaušinių dėjimo kiškį, vadinamą „Osterhase“ arba „Oschter Haws“.
Vokiečių vaikai kūrė lizdus, kuriuose šis padaras galėjo dėti savo spalvotus kiaušinius.
Ilgainiui paprotys paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Velykų rytą pasakiško triušio pristatomomis dovanomis tapo ne tik spalvoti kiaušiniai, bet ir šokoladas bei kitokie saldainiai ir dovanos, lizdus pakeitė papuošti krepšeliai. Be to, vaikai dažnai palikdavo zuikiui morkų, jei jis išalktų nuo nuolatinio šokinėjimo.
Ėriukas – dar vienas gyvūnas, tapęs Velykų simboliu
Dar vienas glaudžiai su Velykomis siejamas gyvūnas – ėriukas. Ėriena yra tradicinis Velykų maistas. Krikščionys Jėzų vadina „Dievo Avinėliu“, nors ėriukas per Velykas taip pat turi ištakas ankstyvose Paschos šventėse.
Egzodo istorijoje Egipto žmonės patyrė daugybę baisių marų, įskaitant visų pirmagimių sūnų mirtį. Izraelitai savo durų staktas dažydavo paaukoto ėriuko krauju, kad Dievas „apeitų“ jų namus. Į krikščionybę atsivertę žydai tęsė tradiciją per Velykas valgyti ėrieną. Istoriškai ėriena buvo viena iš pirmųjų šviežios mėsos, kurią galima įsigyti po ilgos žiemos be skerstinų gyvulių[14].
Taip pat Velykų ėriukas siejamas ir su Šventuoju Raštu („Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“, Jn 1, 29), ir su gyvūnų aukojimu senovės Izraelyje.
Pirmieji krikščionys padėdavo ėriuko mėsą po altoriumi, ją laimindavo ir tada valgydavo švęsdami Velykas. Nuo XII a. Velykomis užbaigiamas gavėnios pasninkas ir tuomet valgomas specialiai šiai progai palaimintas toks maistas kaip kiaušiniai, kumpis, sūriai, pyragai ir saldumynai[15].
Kaimyninėje Lenkijoje pagrindinė Velykų stalo puošmena – velykinis avinėlis iš sviesto. Jeigu kunigas šventina Velykų stalą, ant jo būtinai turi būti toks avinėlis. Jį būtina visą suvalgyti. Tradicija gaminti Velykų avinėlį iš Lenkijos išplito ir į kitas šalis[16].
Lietuviai yra ištikimi gilioms Velykų tradicijoms
Vis tik didžioji dauguma lietuvių nėra linkę labai eksperimentuoti ir pamiršti senąsias tradicijas. Namų puošimas, kiaušinių marginimas, ridenimas ir daužymas yra pagrindinės didžiosios pavasario šventės tradicijos, kurios ne tik nepamirštamos, bet ir lietuvių labai vertinamos bei suteikia ypatingos šventinės nuotaikos.
Maždaug du iš penkių lietuvių Velykoms puošia savo namus bei šventinį stalą, naudodami viščiukų ar kiškučių statulėles. Panašus skaičius žmonių puošybai renkasi skintas ir vazonines gėles, o apie penktadalis tautiečių kartu su šeima kasmet gamina velykinį medį, ant kurio kabina margučius ar kitas dekoracijas.
Įdomu ir tai, kad daugelis lietuvių per Velykas neužsisėdi prie stalo ir leidžiasi į veiklas su šeima ir artimaisiais. Didžioji dauguma gyventojų organizuoja margučių stiprumo varžytuves, maždaug kas antras ridena kiaušinius, o beveik ketvirtadalis renka gražiausius margučius. Užsienyje plačiai žinomas šokoladinių kiaušinių slėpynių kieme žaidimas Lietuvoje dar ne itin populiarus, jį žaidžia tik 5 proc. lietuvių[17].
