Kodėl svarbūs vaikų seksualinių nusikaltėlių psichologiniai tyrimai?

Nusikaltėliai geba užmaskuoti seksualinės prievartos įrodymus

„Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kokio mentaliteto žmogus tvirkintų vaiką, – sakė vienas tyrimo apie vaikų seksualinės prievartos suvokimą ir atskleidimą dalyvis. – Tai, kad žmonės tai daro vėl ir vėl, tiesiog pykina. Negalima tokio asmens laikyti žmogumi“^[1].

Žinoma, toks atsakymas galbūt gali nuskambėti pernelyg emociškai perkrautai, bet tai akivaizdžiai atspindi bendrą nuomonę apie vaikų seksualinius nusikaltėlius, kurioje gausu stereotipų ir klaidingų įsitikinimų (pavyzdžiui, kad pastarieji yra nesunkiai atpažįstami ir visuomet išsiskiriantys iš minios). Ir visgi, turbūt daugeliui smalsu, ar šie asmenys iš tikrųjų yra už mūsų supratimo ribų? O jei ne, kas paaiškina, kokiu būdu jie sugeba suvilioti ir pakenkti nieko neįtariantiems vaikams ir su ta našta toliau gyventi?

Atsakymai, kaip ir šis reiškinys, yra sudėtingi ir daugiasluoksniai. 

Taip, seksualiniai vaikų nusikaltėliai tikrai yra žmonės, net jei daugelis juos suvokia kaip sąžinės neturinčias ir, švelniai tariant, sutrikusio intelekto asmenybes.

Aplinkiniai, be kita ko, dažnai galvoja apie juos kaip apie impulsyvius, psichiškai nesveikus ir neretai už jūrų marių esančius žmones. Tačiau šios suvokiamos savybės dažnai prieštarauja tikrosioms, užgoždamos žiaurią tiesą: nemažai daliai vaikų, deja, žala boluoja už jų namų slenksčio – tai gali būti ne tik biologinis tėvas arba vieno iš tėvų partneris, bet ir kas nors iš išplėstinio socialinio tinklo (tėvų draugas, giminaitis, kaimynas ir pan.).

Iš tiesų, remiantis kai kuriais skaičiavimais, dauguma vaikų, oficialiai pranešančių apie seksualinę prievartą, tampa jų pažįstamo asmens aukomis^[2]. Ir ši nusikaltėlio žinojimo aplinkybė yra didelė kliūtis nepilnamečiams atskleisti patirtį, susijusią su prievarta, jau nekalbant apie mėginimą įtikinti tokio įvykio egzistavimu.

Seksualinių priekabiautojų „pasirengimas“ peržengia ribas

Lengviau priimti (ir suvokti) pasakojimą, kuriame nepažįstamas monstras kenkia vaikui, nei manyti, jog pastarąjį persekioja į jį iš padilbų žvilgčiojantis ir į seksualinius nusižengimus linkęs artimoje aplinkoje esantis žmogus.

Ir iš tiesų, viliojimas yra klastingas ir niuansuotas procesas, kurio metu nusikaltėliai įgyja vaikų ir jų artimųjų pasitikėjimą, įvykdo prievartą ir užtikrina, jog ji galiausiai liktų paslaptyje. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad diskursui apie seksualinę prievartą prieš vaikus stiprėjant ir garsėjant, žmonės vis labiau suvokia viliojimo mastą.

Negana to, seksualinės prievartos aukų pasakojimai atskleidžia, kad viliojimo būdas neapsiriboja nusikaltėlio elgesiu su vaiku ir jo socialine aplinka – tai apima ir vidinius psichologinius procesus, tokius kaip, pavyzdžiui, įtikinėjimą slėpti tiesą bei kitokios formos manipuliaciją, kuri pateisina, sumažina arba paneigia išnaudojimą liudijančius veiksmus. 

Dėl šios priežasties nusikaltėliai dažnai piktnaudžiauja ir toliau, nepaisydami galimų pasekmių.

Priekabiavimas prie nepilnamečių vyksta artimoje aplinkoje

Kaip pažymėjo sociologas Davidas Finkelhoras, nusikaltėlis paprastai turi įveikti vidines moralines dilemas ir baimę būti sučiuptam, kad galėtų vykdyti seksualinę prievartą prieš vaikus^[3]. 

Tai dažnai pasiekiama naudojant psichologines apsaugos priemones, tokias kaip racionalizavimas (t. y. pateisinimas to, kas kitu atveju būtų nepriimtina, klaidingai sukuriant įtikinamą iliuziją), intelektualizavimas (t. y. atskiras mąstymas apie vidinius impulsus) ir kai kuriais atvejais – narkotinių medžiagų vartojimas. Ši vidinių dilemų puokštė pateisina nusikaltimus savęs kaip pažeidėjo akyse, jog noras nusižengti virstų konkrečiais veiksmais.

Kad būtų aiškiau, galime paimti pavyzdį, jog apsvarstyti šią vinjetę, parodančią, kad neracionalūs nusikaltėlio įsitikinimai „atleidžia“ jį nuo moraliai nepriimtinų veiksmų, išsaugant savigarbą.

Darijus (vardas išgalvotas) – 35 metų muzikantas ir mokytojas, kurį mėgsta ir gerbia visi jo mokiniai bei jų tėvai. 

Niekam nežinant, pastaruosius metus jis miegojo su viena iš savo mokinių – 15 metų mergina. Visą tą laiką jis skyrė jai ypatingą dėmesį pamokose, taip pat dažnai dovanodamas mažas, bet brangias dovanas. Galiausiai merginos globėjai tai sužino ir apie tai praneša.

Vyras sulaikomas, tada nuteisiamas kalėti. Pagal nuosprendį jis turi būti užsiregistruotas seksualinių nusikaltėlių gydymo programoje. Tačiau šios programos metu, kai tiriamas seksualinis nusikaltimas, jis sako: „Bet tai nebuvo nusikaltimas. Mes jautėme vienas kitam meilę. Sutinku, kad amžiaus skirtumas išties nemažas, bet ji emociškai ir fiziškai daug brandesnė nei jos amžiaus mergaitės. O svarbiausia tai, kad niekada jos neskaudinau, neverčiau nieko daryti ir negrasinau – ji niekada neatrodė susirūpinusi“.

Akivaizdu, jog Darijus nejaučia jokios atsakomybės, nes, anot jo, jo veiksmai buvo meilės ir rūpesčio išraiška. (Jei jis ją mylėjo, kaip jis galėjo jai pakenkti?)

Tokie įsitikinimai ir mąstymo modeliai leidžia pastarajam paneigti tikrovę. Žinoma, ši chaotiška vinjetė yra hipotetinė, bet atspindinti daugybę piktnaudžiavimo pasakojimų, kuriuose akcentuojama „negrasinimo“ aplinkybė – nerišant aukų virve ar nežalojant – tokiu būdu įtikinant save, kad aukos liko, nes „jos to norėjo“. Kitais žodžiais tariant, atsakomybė suvokiama kaip „pasidalijimas“, dėl ko toks elgesys, galima sakyti, tampa teisėtu.

Deja, tai yra daugelio nusikaltėlių, turinčių seksualinės prievartos istorijas, automatiniai mechanizmai, kurie su tinkama pagalba ir parama gali būti pašalinti: dar 2015 m. atlikta seksualinių nusikaltėlių gydymo būdų apžvalga parodė, jog esami gydymo būdai veiksmingai sumažina pakartotinių nusikaltimų skaičių^[4].

Visgi verta įsidėmėti, jog yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad mąstymas apie nusikaltėlius kaip iš esmės „skirtingus“, nežmoniškus ir neįmanomus atpažinti – o ne kaip apie mums gerai pažįstamus žmones – tik apsunkina problemą individualiu bei sisteminiu lygmenimis.

Vaikų seksualinės prievartos problemos sprendimai galės būti veiksmingi tik tada, kai visuomenės suvokimas apie problemą ir nusikaltėlius bus grindžiamas sudėtinga realybe, o ne stereotipais.