Indijos šunys „mėgaujasi“ gyvenimu – be suvaržymų ir priežiūros
Jei klaidžiotumėte pietų Indijos Čenajaus gatvėmis, regėtumėte vienas paskui kitą lakstančius šunis: kol vieni snūduriuoja ant šaligatvių, ieškodami pastogės nuo karščio po furgonais, kiti gi stebi paplūdimyje žaidžiančius vaikus. Iš tiesų šie laisvai gyvenantys šunys, kurie yra Indijos gyvenimo dalis, yra ryškus kontrastas Vakaruose paplitusiai naminių gyvūnėlių laikymo kultūrai. Galbūt derėtų suabejoti mūsų dezinfekuotų miestų ir pasaulio, kuriame gamtai gresia toks didelis pavojus, valdymu?
Akivaizdu, jog minėtas „kraštovaizdis“ meta iššūkį tariamam kilmės pranašumui, šiandien dominuojančiam šunų veisime. Tuo galime įsitikinti ir patys.
Kai draugas, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje priglaudė šunį iš Rumunijos, vedžiodamas jis susidūrė su visiems šunų mylėtojams gerai pažįstamu klausimu: „Kokios veislės yra jūsų šuo?“. Šiuo atveju atsakymas, kad jis yra tiesiog „šuo“, tik dar labiau paskatino tolesnes spekuliacijas apie tai, koks gali būti gyvūno veislių mišinys: nuo kolio iki Džeko Raselo.
Priešingai, Indijoje užaugusiam žmogui keista, kad šunys būtinai turi priklausyti tam tikrai veislei ar veislių mišiniui – vietiniams labiau priimtina, kai šie gyvūnai išvengia veisėjų iniciatyvos ir nebūtinai daro tai, ką žmogus liepia. (Tokie – nepriklausantys ir veislės neturintys – šunys dabar dažnai vadinami gatvės ar kaimo šunimis.)
Vakaruose šie gyvūnai, kaip žinia, pernelyg dažnai vertinami per kilmės prizmę, o su šeimininku juos sieja apykaklės ir pavadėliai. Dėl to Indija, kaip šalis, kurioje gyvena daug paklydėlių, yra palanki vieta tyrinėti, kaipgi žmonės ir šunys bendradarbiauja gatvėse, nelaikydami vieni kitų keliančiais pavojaus.
Ši tema aptariama ne veltui: realios situacijos įvardijimas labai svarbus, kadangi žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta raginimų išnaikinti Indijos šunis, dėl ko jie patiria retorinį ir faktinį smurtą, neatsižvelgiant į sudėtingą ir įvairialypę kasdienę šunų bei žmonių sąveiką, dažnai netgi teigiamą.
Neveisliniai šunys „prašosi“ nužudymo
Laisvai gyvenantys šunys yra esminis iššūkis teiginiui, kad gyvūnai neva turi tarnauti žmogui.
Įdomu tai, jog idėja, kad „teisėti“ šunys privalo priklausyti veislei pagal išvaizdą ir atitikimą fiziniams standartams kilo dar XIX a. viduryje Didžiojoje Britanijoje, įskaitant aukštesniosios klasės lapių medžioklės veislynus ir darbininkų bei viduriniosios klasės pomėgį rengti „madingų šunų“ parodas[1]. Jos ir 1873 m. įkurtas „Kennel Club“ suteikė galimybę eksponuoti šunų veisles ir registruoti jų kilmę[2].
Šiaip ar taip, nuo realybės nepabėgsime.
Šunys egzistavo daug anksčiau nei veislės, ir daugumos šioje planetoje gyvenančių šunų taip lengvai „neatpažinsime“, be to, didelė tikimybė, jog rytoj jų nė neišvysime – šunys neretai būna nužudomi. Nepaisant to, Indijoje – šalyje, kurioje gatvės šunų populiacija yra viena didžiausių pasaulyje, ši dinamika pasireiškia ryškiau ir „vaizdingiau“.
Pavyzdžiui, kolonijiniu laikotarpiu nereikalingais laikomi šunys tapdavo smurto objektu, kuomet Indijoje dislokuoti britų kareiviai pramogaudavo juos šaudydami.
Terminas „benamis“ iš tiesų marginalizavo Indijos gatvės šunis, galiausiai juos konfiskuojant, skerdžiant ar uždarant į mirties kamerą – taip atrodė „humaniškas“ atsisveikinimas.
Laimei, 2001 m. Indijos įstatymuose terminas „benamiai šunys“ buvo pakeistas žodžių junginiu „gatvės šunys“, o pastarųjų žudymas kaip šunų kontrolės priemonė tapo neteisėtas, – jie galėjo egzistuoti už žmogaus nuosavybės ribų[3].
Vakaruose beveik išnaikinta benamių šunų populiacija
Šunų statusas Indijoje šiuo metu labai skiriasi nuo Vakarų šalių, kuriose bet kuris gatvėje rastas valkataujantis šuo laikomas benamiu, ir gali būti konfiskuotas arba nužudytas, jei nebus priglaustas.
Konkrečiau, dėl plačiai paplitusio benamių šunų naikinimo ir kastracijos, Vakaruose beveik išnaikinta laisvai gyvenančių šunų populiacija. Tuo tarpu tokiose vietose, kaip Indija, šunys turi daug daugiau galimybių gyventi.
Visgi, nors Indijos įstatymai ir visuomenės požiūris pripažįsta gatvės šunų teisėtumą, tarptautinės gyvūnų gerovės ir visuomenės sveikatos idėjos ir toliau kvestionuoja jų, kaip savarankiškų laisvai gyvenančių gyvūnų, statusą.
Tam „tikslui“ pasitelkiamas ir vienas populiariausių atsikratymo būdų: laisvai gyvenantys šunys neretai kontroliuojami juos išvežant į neapibrėžtas ir žiaurų likimą pranašaujančias vietas.
Chaoso neišvengsime: tokie šunys Indijoje beveik visą dieną šmirinėja aplink, o didžiąją laiko dalį praleidžia ilsėdamiesi ir miegodami (kartais neįprastose vietose, pavyzdžiui, suspausti tarp dviejų motociklų). Tiesa, tai nereiškia, jog jų gyvenimas yra rožėmis klotas: pastariesiems tenka ieškoti maisto, vandens bei pastogės be jokių garantijų, be to, gyvūnai patiria atsitiktinę ir tyčinę žmonių sukeltą žalą (eismo įvykius, persekiojimą, skerdimą bei tyčinį žiaurų elgesį).
Nepaisant to, jie gyvena gana savarankišką gyvenimą: šunys gali tuštintis tada, kada jiems reikia (o ne žmonių nustatytu laiku); jie patys renkasi meilužius ir draugus; žaidžia, kai nori, būna vieniši, kai to nori. Negana to, jie turi galimybę išvengti nepageidaujamo ar kenksmingo žmogaus dėmesio, priešingai nei naminiai, kurie yra žmogaus nuosavybė.
Noriu pasakyti, jog laisvėje gyvenančių šunų gyvenimas ne visada yra blogesnis už naminių – kartais būna atvirkščiai.
Pastarieji (kaip ir kiti gyvūnai) yra pažeidžiami padarai, turintys teisę gyventi. Ir būtent Indijos šunų gyvenimas verčia atsižvelgti į mąstyseną bei kultūrą, kai žmonės dominuoja, o gamtą kamuoja klimato krizė ir buveinių naikinimas visame pasaulyje.
Galbūt prieš gelbėdami toli esančią laukinę gamtą iš tiesų turėtume pamatyti šunis, gyvenančius laisvėje, netoli mūsų namų: nors jie gali būti kenkėjai, šie klajotojai taip pat prisideda prie žmonių gerovės puoselėjant draugystę ir abipusį rūpinimąsi.
Be abejo, tai nėra lengva užduotis, bet kasdienis bendravimas ilgainiui gali išugdyti abipusės tolerancijos etosą Žemėje.
Taigi, užuot nerimavę dėl nykstančių rūšių, turėtume atkreipti dėmesį į gyvūnus, esančius tarp mūsų: išmokti bendradarbiauti su laisvėje gyvenančiais šunimis, žiurkėmis, gegutėmis, tarakonais ir uodais ir juos gerbti, – visa tai – esu linkusi tikėti – liudija labai svarbų etapą siekiant apsaugoti liūtus, pandas ir dramblius, kuriems gresia pavojus, ir kurie gyvena toli nuo namų.
