Kito žmogaus judesių atkartojimas padeda užmegzti tarpusavio ryšį
Ar kada susimąstėte, kodėl kai matome ką nors žiovaujant, mes pradedame žiovauti „muses gaudančio“ asmens pavymui? Visai panašiai kaip kad ir tuo atveju, kai naujagimiai imituoja veido mimikas, tarkime, iškišdami liežuvį ar susiraukdami, tokiu būdu atkartodami tėvų parodytą gestą. Kita vertus, gal lygiai tokiu pačiu – „sugedusio telefono“ – principu įmanoma kūdikį išmokyti žaisti šachmatais, kortomis ar senelių nervais?
Šiaip ar taip, svarbu žinoti, jog atkartojant konkretų judesį ar mokantis kažkokio gesto, tam pasitarnauja kiekviename iš mūsų esantys tam tikro tipo neuronai, dar vadinami „veidrodiniais neuronais“[1].
„Kur ir kokią vietą jie užima?“, – galimai klausite jūs, ir iš karto išgirsite atsakymą, jog niekas nevyksta be reikalo – kiekvienam mūsų judesiui yra konkreti priežastis.
Tiesa tokia, kad veidrodiniai neuronai yra nuostabūs neuronai, dalyvaujantys svarbiuose procesuose, tokiuose kaip mokymasis, empatija ir mėgdžiojimas.
Įdomiausia tai, jog pastaruosius atsitiktinai atrado italų neurobiologas Giacomo Rizzolatti 1996 m[2].
Tyrinėdami makakos smegenis, G. Rizzolatti ir jo komanda užfiksavo neuronus, kurie suaktyvėdavo ne tik tada, kai gyvūnas atlikdavo kokį nors veiksmą, bet ir tada, kai jis stebėdavo kitą gyvūną, atliekantį tą patį veiksmą. Be to, abiem atvejais premotorinė žievė (viena iš struktūrų, sudarančių motorines smegenų sritis) buvo aktyvuojama absoliučiai identiškai.
Netrukus buvo nustatyta, kad lygiai tas pats vyksta ir žmonėms.
Pavyzdžiui, kai stebime, kaip kas nors lipa laiptais, tuos judesius atitinkantys motoriniai neuronai suaktyvėja mums nežengus nė žingsnio. Tai tik dar kartą paliudija, jog tada, kai regime kitą žmogų, atliekantį kokį nors veiksmą, net nekalbėdami, mūsų veidrodiniai neuronai gali perkelti mus į tą pačią situaciją ir mintyse imituoti veiksmą taip, tarsi jis vyktų su mumis.
Šio tipo nervinės ląstelės netgi leidžia iš anksto suprasti ketinimą, su kuriuo atliekamas veiksmas.
Kita veidrodinių neuronų savybė yra ta, kad juos aktyvuoja garsas, susijęs su veiksmu.
Pabandykite įsivaizduoti, kad išgirdote plėšomo popierius garsą, ir mintyse kone iš karto nesąmoningai pradėsite mėgdžioti šį veiksmą, net jei iš tikrųjų jo nematote.
Skirtingos smegenų sritys atsako už skirtingas funkcijas
Veidrodiniai neuronai yra keturiuose smegenų regionuose, kurie bendrauja tarpusavyje: premotorinėje srityje, apatinėje priekinėje skiltyje, parietalinėje skiltyje ir viršutinėje smilkininėje vagoje[3]. Ir kiekvienas iš jų, kaip žinia, yra atsakingas už skirtingą funkciją.
Premotorinė sritis valdo judesius ir kontroliuoja raumenis.
Apatinis priekinis vingis dalyvauja vykdomosios valdžios kontrolės procesuose, socialinio ir emocinio elgesio valdyme bei sprendimų priėmime.
Parietalinė skiltis analizuoja regos jutimo informaciją.
Viršutinė smilkininė vagelė yra susijusi su klausos apdorojimu ir kalba.
Empatija yra ir įgimta, ir įgyjama
Veidrodinių neuronų egzistavimas yra būtinas mūsų (žmonijos) rūšiai[4]. Na, o taip yra ne tik dėl vaidmens, kurį jie atlieka mėgdžiodami ir stebėdami, bet ir dėl to, kad pastarieji dalyvauja kalbos įsisavinime, ir yra būtini ugdant empatiją bei socialinį elgesį, leisdami suprasti kitų žmonių veiksmus ir jų emocijas.
Veidrodiniai neuronai taip pat yra susiję su daugeliu klinikinių būklių, – juos, be kita ko, gali paveikti autizmas, šizofrenija, apraksija (nesugebėjimas atlikti motorinių užduočių) ir neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga, demencija, insultas, Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė ir kitos būklės, reikalaujančios ankstyvos simptomų diagnostikos.
Pavyzdžiui, sergant autizmu, kartu egzistuoja motorinės, kalbos ir socialinės problemos. Neatsitiktinai visos šios funkcijos yra susijusios su smegenų sritimis, kuriose yra veidrodiniai neuronai.
Vieną jų pažeidus, galima sulaukti atitinkamų pasekmių.
Praktiniai užsiėmimai mokyklose lemia geresnius mokymosi rezultatus
Mokymusi iš esmės galime laikyti bet kurį momentą, kai stebimas veiksmas, ir jo dėka išmokstama kažko naujo (arba pakeičiamos ankstesnės žinios).
Šiaip ar taip, derėtų įsidėmėti viena: negalima painioti mėgdžiojimo (pavyzdžiui, asmens gestų kopijavimo) su vaizdiniu mokymusi, žyminčiu pokytį, kuris individui išlieka ilgai, sukeldamas tam tikrą atsaką (rezultatą).
Fiksuodami procesą, veidrodiniai neuronai, visų pirma paruošia mus imituoti stebimą veiksmą. Taigi jei mokydamiesi derinsime žinias ir kitų mokinių kūrybiškumą, mokymasis bus nepalyginamai veiksmingesnis – pamoka bus internalizuota (išliekanti ilgam laikui).
Visa tai verčia mus atkreipti dėmesį į svarbų pedagogų vaidmenį klasėje.
Daugelis pasakytų, kad dabartinė mokyklų sistema atrodo maždaug taip: mokiniai stebi visus mokytojų atliekamus veiksmus ir seka paskirtų užduočių įkandin. Tačiau vis labiau pripažįstama, jog jokiu būdu neturėtume apsiriboti tradicinio mokymosi „braižu“, kuris yra tik aiškinamojo ir statiško pobūdžio; būtina vykdyti daugiau veiklos, leidžiančios ugdyti stebėjimo įgūdžius.
Kitas aspektas, kurį reikia pabrėžti, yra mokytojų požiūris į klasę.
Veidrodiniai neuronai leidžia suprasti perduodamas intencijas ir emocijas. Tie aistringi mokytojai, kurie savo dalykus dėsto su entuziazmu bei džiaugsmu, pasiekia didesnį mokinių susikaupimo ir pastabumo lygį, prikausto jų dėmesį ilgesniam laikui ir užkrečia juos savo emocijomis. Dėl visų šių priežasčių egzistuoja įvairios mokymo metodikos, leidžiančios sujungti žinias apie veidrodinius neuronus su naudingomis priemonėmis, tinkančiomis klasėje.
Reziumė – labai svarbu įtraukti naujas strategijas, skatinančias motyvaciją, taip pat naudoti manipuliacines užduotis (laboratorinius užsiėmimus, praktinius atvejus ir pan.), leidžiančias panaudoti ir geriau įsisavinti mokomąjį turinį: visi be išimties klasėje vykstantys įvykiai, pamokų dinamika ir emociniai aspektai, kuriuos mokytojas perduoda mokiniams, lemia mokinių mokymąsi ir patirtį klasėje.
