<h2>Trūkumai, kuriuos reikia išspręsti, yra saugumas, veiksmingumas ir vienoda prieiga</h2>
<p>Kuomet 1997 m. rugsėjo 2 d. Škotijoje buvo padaryta klonuotos avies Dolly nuotrauka, daugelis tikėjo, kad pastaroji gali pradėti klonavimo aukso amžių[1]. Tiesa, jau 1996 m. šis gyvūnas pateko į viso pasaulio antraštes po to, kai tapo pirmuoju žinduoliu, sėkmingai klonuotu iš ląstelės. Ir nors daugelis tuometinių komentatorių manė, jog tai paskatins klonavimą plačiu mastu, šiuo metu tikima, kad pirmasis žmogaus klonas geriausiu atveju bus tik po kelerių metų.</p>
<p>Kalbant apie tokio proceso naudą, kai kurie žmonės teigia, jog žmogaus klonai gali atlikti itin svarbų vaidmenį naikinant genetines ligas, kol kiti mano, kad klonavimas ilgainiui pašalins ir apsigimimus, nepaisant 1999 m. Prancūzijos mokslininkų grupės, nustačiusios, jog klonavimas iš tikrųjų netgi gali padidinti su gimimu susijusius defektus.</p>
<p>Ir visgi, nuo pat Dolly klonavimo sėkmės pradžios buvo gauta pačių įvairiausių tvirtinimų – ypatingai svarbu pabrėžti, kad jie vis tik yra nepagrįsti – apie sėkmingas žmogaus klonavimo programas. Galiausiai 2002 m. viena prancūzų chemikė, ištikima NSO „religija“ paremtoms idėjoms, kad ateiviai neva sukūrė žmoniją, teigė, jog ji bei mokslininkų komanda sėkmingai „pagimdė“ pirmąjį klonuotą žmogų, kurį pavadino Ieva. Tačiau moteris nenorėjo arba net negalėjo pateikti jokių įrodymų, dėl ko iki šių dienų manoma, kad tai yra apgaulė.</p>
<p>Taigi, kodėl praėjus beveik 30 metų nuo Dolly, žmonės dar nebuvo klonuoti? Ar tai pirmiausia dėl etinių priežasčių, ar yra konkrečių technologinių kliūčių, ar to daryti tiesiog neverta / „neapsimoka“?</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/awdgqexsxa0-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Žinduolių klonavimas istoriškai lėmė itin didelį klonų mirties ir vystymosi anomalijų skaičių</h2>
<p>Ne paslaptis, jog Nacionalinio žmogaus genomo tyrimų instituto teigimu, „klonavimas“ iš esmės yra plati sąvoka, kadangi ji gali būti naudojama apibūdinti įvairius procesus ir metodus. Tačiau tikslas, kaip žinia, visada yra sukurti genetiškai identiškas biologinio subjekto kopijas.</p>
<p>Tiesa, bet kokiame bandyme klonuoti žmogų greičiausiai būtų naudojami reprodukcinio klonavimo metodai – būdas, kurio metu būtų pasitelkiama subrendusi somatinė ląstelė, greičiausiai odos. Na, o iš šios ląstelės išskirta DNR būtų patalpinta į donoro kiaušialąstę. Galiausiai kiaušialąstė pradėtų vystytis mėgintuvėlyje, kol bus implantuojama į suaugusios patelės įsčias[2]. Kita vertus, nors mokslininkai klonavo daugybę žinduolių, įskaitant galvijus, ožkas, triušius ir kates, žmonės į sąrašą, deja, nepateko.</p>
<p>Ir štai, pagrindinė priežastis gali būti tokia, kad, kaip manoma, dar nėra rimto argumento kurti žmogaus klonus, mat šis procesas yra ypač dramatiškas. Be to, yra begalė įvairių su žmogaus klonavimu susijusių etinių problemų – jos apima psichologinę, socialinę bei fiziologinę rizikas. Tai savo ruožtu generuoja idėją, jog klonavimas gali sukelti labai didelę gyvybės praradimo tikimybę, todėl jis jau savaime, ko gero, būtų laikomas pažeidžiančiu žmogaus orumo, laisvės ir lygybės principus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/camilo-jimenez-0ylmwcxlwlw-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Egzistuoja dar viena didžiulė problema, apie kurią būtina žinoti</h2>
<blockquote>
<p>Galima sakyti, kad esminė žmogaus klonavimo problema yra ta, jog, užuot sukūrus originalaus asmens kopiją, būtų sukurtas individas, turintis savo mintis bei nuomonę.</p>
</blockquote>
<p>Mes visi žinome apie klonus – identiški dvyniai yra vienas kito klonai – dėl ko tampa aišku, jog pastarieji nebus tas pats asmuo[3]. Žmogaus klonai turėtų tik tokią pačią genetinę sandarą kaip ir kažkas kitas, tačiau nesidalytų kitais dalykais, tokiais kaip asmenybė, moralė ar humoro jausmas. Kitaip tariant, klonai būtų absoliučiai unikalūs ir saviti.</p>
<p>Be abejo, žmonės, kaip gerai žinome, yra daug daugiau nei tiesiog jų DNR produktas. Ir nors genetinę medžiagą atgaminti įmanoma, vis tik negalima tiksliai atkartoti gyvenamosios aplinkos bei identiško auklėjimo, padarant žmonių patirtį daugiau mažiau šabloniška. Taigi, ar žmonių klonavimas turėtų kokios nors naudos – mokslinės ar kitokios?</p>
<p>Pabrėžiama, jog etinių problemų klonavimo „erdvėje“ yra neįmanoma nepastebėti. Tačiau jei moraliniai svarstymai būtų visiškai pašalinti iš lygties, tada kone iš karto atsirastų teorinė nauda sukurti genetiškai identiškus žmones mokslinių tyrimų tikslais.</p>
<p>Kita vertus, kai kurios galimos naudos, susijusios su žmonių klonavimu tam tikru mastu taptų nereikalingos dėl kitų mokslo pasiekimų, mat idėja naudoti klonuotus embrionus kitiems tikslams, o ne kūdikiams auginti, pavyzdžiui, gaminti žmogaus embrionines kamienines ląsteles, identiškas donoro ląstelėms, tapo nereikšminga nuo tada, kai buvo atrastos indukuotos pluripotentinės kamieninės ląstelės. O tai yra „suaugusiųjų“ ląstelės, kurios buvo perprogramuotos taip, kad būtų panašios į ankstyvojo vystymosi ląsteles.</p>
<blockquote>
<p>Remdamasis minėta formule, Japonijos kamieninių ląstelių tyrinėtojas ir 2012 m. Nobelio premijos laureatas Shinya Yamanaka padarė atradimą, išsiaiškindamas, kaipgi sugrąžinti suaugusių pelių ląsteles į embrionams panašią būseną naudojant tik keturis genetinius veiksnius; kitais metais Yamanaka kartu su žinomu amerikiečių biologu Jamesu Thompsonu sugebėjo tą patį padaryti su žmogaus ląstelėmis.</p>
</blockquote>
<p>Kai ląstelės perprogramuojamos atgal į embrioninę pluripotentinę būseną, jos leidžia sukurti neribotą bet kokio tipo žmogaus ląstelių šaltinį, reikalingą terapiniams tikslams. Todėl, užuot naudoję embrionus, galime efektyviai daryti tą patį su odos ląstelėmis. Dėl šios technologijos plėtros klonuotų embrionų naudojimo koncepcija iš esmės yra moksliškai prastesnė versija, vargiai pasitarnaujanti ligų modeliavimui, vaistų atradimui ir regeneracinės medicinos tyrimams.</p>
<p>Galiausiai žmonių klonavimas gali būti ne tokia „seksuali“ mokslinių tyrimų sritis, kadangi žmogaus gemalo linijos genomo redagavimas dabar yra įdomesnė visuomenėje tema, – daugelis gi domisi „super kūdikių“ kūrimo koncepcija, kurios dėka lyties linijos redagavimo procesas, sukuriantis nuolatinius individo genomo pokyčius, tampa paveldimu.</p>
<blockquote>
<p>Toks redagavimas savo ruožtu yra išties prieštaringas procesas, mat genomo redagavimo technologijų taikymas žmogaus embrionams kelia daug etinių, socialinių bei saugos problemų, ypač dėl bet kokių žmogaus genomo modifikacijų, kurios gali būti perduotos ateities kartoms.</p>
</blockquote>
<p>Šiaip ar taip, gemalo linijų keitimas dėl savo efektyvumo bei gebėjimo tiksliau ir efektyviau apimti daugiau genų, nors dar ir nepakankamai įvaldytas, ateityje greičiausiai sulauks daugiau mokslinio susidomėjimo, ypač lyginant su „įprastu“ klonavimu.</p>
