<h2>Viskas priklauso nuo cheminių ryšių bei skirtingų junginių</h2>
<p>Jeigu ant rąstinės konstrukcijos pritvirtintas metalinis virdulys kabo virš laužo prie ežero, kodėl gi šis neužsidega kaip kad po juo esanti mediena? Toks klausimas, turbūt, „kankina“ daugelį (arba ne), tačiau neabejoju, jog smalsumas šįkart ir vėl nugalės ne vieną iš mūsų.</p>
<p>Taigi, įsivaizduokite, kad sėdite tiesiai priešais laužą. Dūmų kvapas sklinda ore, kuomet virš atviros liepsnos kunkuliuoja būsimos gardžios sriubos puodas. Žiūrėdami į mirgančius oranžinius liežuvius, nejučia galite susimąstyti: kodėl dega rąstai, o metalinis puodas vis tik ne – pastarasis išlieka „saugus“?</p>
<p>Priežastis, kodėl kai kurie dalykai užsidega, o kiti – ne, priklauso nuo jų cheminių ryšių bei energijos, kurios prireiktų tiems ryšiams pakeisti arba imti ir nutraukti[1]. Bet pirmiausia šioje vietoje atsakomybė tenka pačiam ugnies pradui.</p>
<blockquote>
<p>Tarkim, ugniai egzistuoti reikia kelių dalykų: deguonies, šilumos ir, žinoma, kuro. Tuo tarpu deguonis yra dujos, esančios ore. Šiluma gali būti sukuriama dėl trinties, pavyzdžiui, kai uždegate degtuką, arba ji gali būti sukuriama kitais būdais, tokiais kaip žaibo smūgis ar pan.</p>
</blockquote>
<p>Kuras yra tai, kas dega: paprastai tai gali būti bet kas, pagamintas iš organinių medžiagų. Šiuo atveju „organinė“ reiškia molekules, kurios yra sudarytos daugiausia iš anglies-vandenilio jungčių ir kartais apima deguonį ar kitus atomus, tokius kaip fosforas arba azotas.</p>
<p>Tiksliau sakant, deginimas yra cheminė reakcija, kuri išskiria energiją iš nestabilios sistemos su santykinai silpnais cheminiais ryšiais. Kita vertus, nors kiekvienas nori būti daugiau mažiau „tvirtas“ – ypač organinės molekulės, kuriose yra anglies, deguonies, vandenilio ir keleto kitų elementų – tokios medžiagos kaip mediena bei popierius yra pagamintos iš celiuliozės ir dėl to lengvai užsidegančios.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/victoria-kubiaki-a5kc-qz-xq4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kam nors sudegus išsiskiria daug energijos</h2>
<p>Ne paslaptis, jog iš esmės bet kokia energija turi kažkur dingti. Kai užsiliepsnoja medinis daiktas, jį sudaranti celiuliozė, kaip žinia, virsta anglies dioksidu bei vandens garais – labai stabiliomis molekulėmis su stipriais ryšiais. Galiausiai šios cheminės reakcijos metu išsiskirianti energija sužadina dujų atomų elektronus, kurie savo ruožtu skleidžia matomą šviesą. Na, o ta šviesa mums atrodo kaip liepsna.</p>
<p>Grįžkime prie degančio rąsto ir karšto sriubos puodo: skirtumas tarp rąsto bei metalinio puodo yra susijęs su tuo, kaip medžiaga gali paskirstyti energiją ugnies atžvilgiu, o tai priklauso nuo cheminių ryšių stiprumo.</p>
<blockquote>
<p>Tarkim, stiprūs metalo cheminiai ryšiai negali būti lengvai nutraukiami[2]. Tuo tarpu medžio gabalėliui trūksta tų stiprių ryšių, todėl jis negali sugerti liepsnos energijos. Taigi, esminis skirtumas tas, kad užuot sugėrusi energiją, mediena ją išskiria užsidegdama, kol puodą sudarantis metalas turi savyje didžiulį pajėgumą sugerti tą energiją ir ją išsklaidyti, dėl ko prisilietus prie pastarojo jaučiame itin didelį (beveik nepakeliamą) karštį.</p>
</blockquote>
<h2>Geresnis šilumos įsisavinimas taip pat gali sustabdyti medienos užsidegimą</h2>
<p>Tiesa ta, kad jei vandeniu užpildytas popierinis puodelis būtų „pakištas“ po atvira liepsna, jis nesudegtų, nes puodelyje esantis vanduo gali sugerti šilumą, popierius, galima sakyti, lieka nepaveiktas. Bet kokiu atveju, jokiu būdu nerekomenduojama to išbandyti patiems.</p>
<p>Ir visgi derėtų paminėti, jog kai kurie metalai iš tiesų dega. Tokie „degūs metalai“, įskaitant kalį ir titaną, naudojami fejerverkams gaminti. Todėl, kad fejerverkų metalai yra miltelių pavidalo, jie telkiasi daugiau paviršiuje, kad toks objektas galėtų daug greičiau reaguoti su šiluma bei deguonimi. Tuo tarpu kuomet šie metalai yra veikiami didelės kaitros tam, jog galėtų reaguoti su deguonimi, dėl išsiskiriančios energijos kiekio jie dega skirtingomis spalvomis (turbūt tai esate matę, ir ne kartą).</p>
