Vieną priklausomybę pakeiskite kita – tai naudingiau, nei manote
Alkoholis – pelningas pasaulio valstybių verslas (savivertė gi maža, o pardavimo kaina – labai didelė), „kviečia“ perjungti pavarą ir pereiti prie kitų – mažų mažiausiai – visapusiškai naudingų malonumų.
Nesakau, jog esame atskirti nuo pasirinkimų, tačiau valstybė, kaip žinia, daro meškos paslaugą, licencijuotu būdu „mylėdama“ tautą ir stengdamasi, jog alkoholio – rečiau, net ir apuokui aišku, knygų – lentynos visad būtų pilnos, ir vaizduodama (ribodama pardavimų laiką) menamą rūpinimąsi tautos sveikata ir blaivumu. Kita vertus, gal ir gerai – tokiu būdu darbo nepristigs nei policininkai, nei medikai, nei psichologai, nei vaikų teisės nei, galų gale, įkalinimo įstaigos. Galiausiai, jeigu nuo alkoholio kenčia ištisos šeimos, turbūt „patys kalti“ – niekas jų nevertė.
Pamenate, dar per chemijos pamokas mokė, kas yra etanolis (C₂H₆O) ir, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tai mažiau aktualu tik sąmoningesniems ir kiekvieno mosto įtakai nepasiduodantiems žmonėms, iš toli apeinantiems šią laisvų pasirinkimų gaudyklę. (Nors asmuo, mano „nuosavu“ manymu, turi norėti pats su tuo įpročiu „parišti“, juolab kad egzistuoja tiek daug kitų laimę teikiančių užsiėmimų.)
Gyvenimas be velnio lašų, be abejo, neužtikrina, jog staiga „persimesit“ prie pašto ženklų kolekcionavimo ar knygų skaitymo, tačiau pabandyti galima (netgi būtina) ne tik dėl naujo kalibro užimtumo, bet ir pozityvesnio gyvenimo požiūrio – su polėkiu.
Knygų skaitymas išgydo protus ir širdis
Prieš kelerius metus patyriau lūžį, kuris nūdienoje vadinamas „perdegimu“. Greičiausiai tai buvo susiję su ankstyva mano dėdės mirtimi, kai man buvo 12 metų, iš kurios aš „pabėgau“ dėka įvairių pasakojimų ir poezijos. Tiesą sakant, mano gyvenime buvo ir kitų atvejų, kai skaitymas pasirodė daugiau nei paprastas pasišalinimas iš nemalonių situacijų.
Artimo draugo atveju, dalinis klausos praradimas, kai pastarasis buvo 30-ies, panardino jį į įsimintiną romanų skaitymą. Tokie ir kiti panašūs pavyzdžiai privertė kai kuriuos žmones tyrinėti biblioterapiją.
Biblioterapijos teorija teigia, kad žmonės „susidraugauja“ su literatūra ne tik norėdami pabėgti nuo problemų ir nukeliauti kur nors kitur, bet ir siekdami palengvinti egzistencijos (buvimo žmogumi) skausmą bei patirtį[1].
Šią koncepciją, be kita ko, tyrinėjo ne vienas mokslininkas ir praktikuojantis biblioterapeutas, tvirtinantis, jog skaitymas iš tiesų pagerina gyvenimą[2].
Detaliau kalbant, manoma, kad poezijos ir romanų skaitymas gali patraukti mus iš kasdienės patirties ir suteikti malonumą, stimuliuoti psichiką ir skatinti laimės bei draugijos poreikio jausmą, pašalindamas širdies skausmą netekties akivaizdoje.
Įdomu tai, kad Platonas taip pat sakė, jog menai gali sugrąžinti „sielos grandinės pusiausvyrą po didelio išnirimo“, pridurdamas, kad menas yra arčiausiai gyvenimo; tai būdas sustiprinti patirtį ir išplėsti mūsų ryšius su savo bendražygiais už mūsų asmeninio gyvenimo ribų[3].
Gal tikrai skaitymas suteikia prieigą prie įvairių patirčių ir emocijų, kurių tiesiog niekuomet nebūtume patyrę?
Įsivaizduoju, kad tai labai asmeniška, bet ši terapija neabejotinai padaro gyvenimą gražesniu, jau nekalbant apie teigiamą poveikį psichinei sveikatai.
Norint būti laimingu, teks išsilaisvinti iš „privalau“ žabangų
Pripažįstu, jog paguodą randu knygose, nesunkiai tapdama viena iš veikėjų. (Šeima, draugai ir laisvalaikis, be abejo, yra itin malonūs, bet šiuolaikiniame pasaulyje visi taip užsiėmę…).
Nepaisant to, priklausymas žmonių grupei, kuriai patinka aptarti bet kokią kultūros formą, ypač poeziją, taip pat yra malonios kasdienybės dalis, skatinanti asmenį, kuris sunkiai pritampa prie aplinkos, tapti pastarųjų dalimi.
Esu tikra, visi anksčiau ar vėliau suprasime, kaip svarbu rūpintis savimi, ir kad knygos padeda jaustis didesnio pasaulio dalimi. Štai kodėl mes pasirenkame skaityti ir dalytis gerais skaitiniais vieni su kitais.
Tai ne teiginys apie terapiją, o apie tai, kaip galima tiesiog mėgautis skaitymu kaip būdu judėti į priekį. Trumpai tariant, biblioterapija skirta atrasti būdus, kur nukreipti ir pagydyti sielą, pasitarnaudama tiek psichinei, tiek ir emocinei sveikatai.
Stebuklas yra tas, kad mes turime galimybę vėl prisikelti iš kančios; stebuklas yra dar ir tai, jog galime sukurti save iš naujo. Beveik kaip žmogaus širdis, kurios būtį liudija ne vakarėlių bei nepasotinamo darboholizmo gyvenimo schemos, bet susitelkimo (visai kaip vaikystėje) atgavimas.
