Klimato atšilimas – tik dar viena afera?

Klimatą tyrinėjantys mokslininkai bandė nuslėpti faktą, kad Žemės temperatūra nepakilo 15 metų

Kai šių metų žiema mus pasitiko sniego kalnais ir žandus žnaibančiu šalčiu, daugybė internautų ėmė ironizuoti, jog tai – puikus klimato atšilimo pavyzdys. Juk kokia dar greitai kylanti viso pasaulio temperatūra ir nebepataisomai tirpstantys ledynai, jei sniego tiek daug, kad dalis žmonių net nesugebėjo išvažiuoti iš namų? Žinoma, kalbant apie klimato atšilimą remtis vos kurį laiką trukusia minusine temperatūra ir pūgomis tikrai negalima. Tačiau pilnai atmesti sklandančių teorijų, kad galbūt padėtis nėra tokia bloga, o klimato atšilimo tema yra kone pasaulinė afera, irgi nevalia. Mat šioms abejonėms galima rasti pagrįstų įrodymų.

Veikiausiai reikėtų pradėti nuo to, jog klimato atšilimo skeptikai egzistuoja jau ne vienerius metus. Yra daugybė žmonių, kurie nuolat kritikuoja perspėjimus apie vis blogėsiančias sąlygas Žemėje. Tokia kritika nėra iš piršto laužta, nes mokslininkų įspėjimai ir skaičiavimai ne sykį neatitiko realybės. Skeptikai taip pat remiasi faktais, jog Žemės temperatūra kito net ir prieš prasidedant žmonių veiklai, o pasaulio temperatūra kyla ne nuolatos arba ne visose Žemės vietose. O būta net ir tokių atvejų, kai norėta nuslėpti tikruosius skaičius, nes jie nederėjo prie kalbų apie staigų atšilimą.

Štai prieš devynerius metus buvo nutekinta Jungtinių Tautų (JT) ataskaitos kopija, kurią parengė šimtai mokslininkų, dirbusių su rimtu klimato kaitos tyrimu. Dokumentuose matyti, jog Belgijos, Vokietijos, Vengrijos ir JAV politikai išreiškė susirūpinimą dėl galutinio projekto juodraščio, kuriame buvo rašoma, kad pasaulio temperatūra visiškai nepakilo per pastaruosius 15 metų^[1].

Pagal 2013 metais parengtus dokumentus, karščiausi metai istorijoje buvo 1998-ieji. Įdomiausia tai, jog šimtai mokslininkų apskritai neturėjo konkretaus paaiškinimo, kodėl temperatūros stulpelis nekilo į viršų. O juk jie buvo kompetentingi specialistai, prisidėję prie net šešerius metus trukusio JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) tyrimo.

Politikai siūlė keisti klimato kaitos ataskaitą taip, kad atšilimo faktas atrodytų akivaizdus

Vietoj to, kad tuometinė mokslininkų ataskaita būtų sukėlusi diskusijas apie galimas klaidas, apskaičiuojant Žemės būklę ir pasaulinio atšilimo problemos sunkumą, buvo sureaguota visiškai priešingai. Politikai tiesiog susirūpino, jog ataskaitoje trūksta globalinio atšilimo įrodymų per pastaruosius 15 metų.

Matant tokius duomenis, Vengrija ėmė nerimauti, kad ataskaita suteiks pretekstą dar labiau netikėti žmogaus sukeltais klimato pokyčiais. O Vokietijos politikai paragino išbraukti tas vietas, kurios rodo atšilimo sulėtėjimą.

Toks siūlymas buvo grindžiamas tuo, kad esą „klaidinga“ žiūrėti į naujausius 10 ar 15 metų ir reikia sutelkti dėmesį į ištisus dešimtmečius ar net šimtmečius.

Tuo tarpu Belgija suskubo pasiūlyti dar vieną išeitį: kadangi 1998 metai buvo išskirtinai šilti, ji pasiūlė kaip atskaitos tašką naudoti 1999 arba 2000 metus. Tuomet temperatūros kreivė iš karto nebeatrodė tokia plokščia ir buvo galima įžvelgti nors šiokį tokį kilimą. JAV delegacija irgi turėjo idėjų, kaip tyrimo duomenis pasukti tinkama linkme – tuometiniai politikai tvirtino, jog autoriams tereikia paaiškinti atšilimo trūkumą tuo, jog neva vandenynai sugeria daugiau šilumos ir todėl nematome aiškaus temperatūros didėjimo pasaulyje.

Ir 2013 metų tyrimas su nutekintais duomenimis apie norą pakreipti tyrimą reikiama linkme tikrai nebuvo vienintelis su klimato atšilimu susijęs skandalas. Ta pati IPCC sukėlė didelius ginčus ir su prieš tai paskelbta ataskaita, kuri buvo paviešinta 2007 metais. Joje buvo minimi tokie realybės neatitinkantys gąsdinimai kaip faktas, jog iki 2035 metų neva visiškai ištirps Himalajai.

„Climategate“ skandalas privertė visuomenę mažiau pasitikėti mokslininkais ir jų kalbomis apie staigią klimato kaitą

Tas tyrimas pateko ir į 2009 metais įvykusį „Climategate“ skandalą. Šis skandalas yra susijęs su nutekintais elektroniniais laiškais, kuriuose galimai buvo matyti, kad mokslininkai bandė manipuliuoti duomenimis, jog kalbos apie klimato atšilimą būtų daug įtikinamesnės. Be to, laiškuose buvo galima įžvelgti mokslininkų bandymą užtildyti klimato atšilimo skeptikus.

Tiesa, po kelių tyrimų buvo nerasta jokių nusižengimų, tad skandalas galiausiai sėkmingai užglaistytas. Tačiau net du kartus iš eilės IPCC tyrimus lydėjo skandalai ir įtartini nutekinti duomenys, tad kiek galima pasitikėti šios komisijos skelbiamais dalykais, tikrai gan diskutuotinas reikalas.

Be to, „Climategate“ skandalo metu buvo nutekinti el. laiškai ir dokumentai iš Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų centro (CRU). Šiuose duomenyse taip pat buvo galima įžvelgti, kad CRU dirbę mokslininkai galimai manipuliavo duomenimis arba juos slėpė, kad parodytų, jog Žemės temperatūra staigiai kyla išskirtinai tik dėl žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos^[2]. Paviešinti el. laiškai ir dokumentai ilgam laikui paliko dėmę CRU veikloje, nes daugybė žmonių ėmė abejoti moksliniais tyrimais ir baisiais perspėjimais, apie klimato kaitą.

Šios abejonės dėl mokslininkų skaidrumo ir jų tyrimų tikslumo sunkiai sklaidėsi net ir tada, kai buvo atlikti keli nepriklausomi tyrimai bei patikrinimai, kurie nenustatė jokių pažeidimų. Nors buvo sakoma, kad mokslininkai nemanipuliavo duomenimis, daugelis vis tiek dalinosi laiškų ir tyrimų ištraukomis, kurios, jų nuomone, įrodė ekspertų abejotinus veiksmus.

Gamtos išsaugojimui skiriamos didžiulės lėšos – ne milijonai, o milijardai, be to, tikslių sumų suskaičiuoti net ir neįmanoma

Dažnas klimato atšilimo ir su gamtiniais pokyčiais susijusių problemų skeptikas kartoja, jog tai tėra labai pelningas biznis ir padėtis anaiptol nėra tokia bloga. Tai gali atrodyti tik kaip niekuo nepagrįsta sąmokslo teorija, tačiau sekant kokios sumos nuteka gelbėjant Žemę, galima matyti rekordiškai didelius pinigus^[3].

Daugelis valstybių, pavienių organizacijų ir asmenų skiria didžiules lėšas kovai su klimato kaita ir jos padariniais. Pavyzdžiui, JAV Federalinė aplinkos apsaugos agentūra per pastarąjį dešimtmetį skyrė apie 7,5 milijardus dolerių. Šie pinigai buvo nukreipti moksliniams tyrimams, technologijų, kurios gali padėti mažinti emisijas, plėtrai. Europos sąjunga irgi neatsilieka nuo JAV, nes per tą patį laikotarpį skyrė apie 7,5 milijardus eurų klimato kaitos projektams. O Pasaulio bankas skyrė net apie 25 milijardus dolerių.

Viena iš didžiausių investuotojų į atsinaujinančių išteklių energiją yra Kinija. Vos per dešimtmetį ji skyrė apie 360 milijardų dolerių kovos su klimato kaita programoms. Japonija skyrė apie 22 milijardus dolerių, Austrija paaukojo 4 milijardus dolerių per dešimt metų ir t. t.

Realiai sužinoti, kiek visas pasaulis jau spėjo skirti pinigų kovai su klimato kaita, išvis vargu ar įmanoma, nes lėšas skiria ne tik valstybės, bet ir privačios kompanijos, organizacijos, individualūs asmenys. Tačiau abejoti negalima tik vienu dalyku – skiriamos sumos yra didžiulės, o mokslininkai ir toliau metai iš metų kartoja, kad Žemės padėtis yra katastrofiška.

Štai neseniai, po ketverius metus trukusių derybų, kuriose dalyvavo ir Lietuva, 15-ajame JT biologinės įvairovės konvencijos šalių susitikime buvo patvirtintas itin didelis susitarimas gamtai – Kunmingo-Monrealio Pasaulinė biologinės įvairovės darbotvarkė (ang. Kunming-Montreal Global biodiversity framework). Šiame tarptautiniame dokumente numatyti 23 pasauliniai tikslai biologinei įvairovei išsaugoti.

Prieš aklai tikint kiekvienu pasaulio gelbėjimo planu ar baisiomis ateities prognozėmis, verta atidžiau pastudijuoti, ar kai kuriais atvejais už to nestovi kokie nors kiti interesai

Naujojoje darbotvarkėje numatyta, jog iki 2030 metų 30 proc. sausumos, vidaus vandenų, pakrančių ir jūrų teritorijų turės būti efektyviai saugomos ir tvarkomos. Taip pat numatyta, kad 30 proc. pažeistų sausumos, vidaus vandenų, pakrančių ir jūrų ekosistemų ploto turi būti efektyviai atkuriama.

Siekiama 50 proc. sumažinti naujų invazinių rūšių įsikūrimo atvejų, mažinti išmetamo maisto kiekį, į aplinką patenkančių maistinių medžiagų perteklių ir pesticidų keliamą riziką. Dar vienas siekis – bent 500 milijardų JAV dolerių kasmet sumažinti aplinkai žalingas subsidijas.

Visa tai skamba kaip itin svarbūs ir sveikintini žingsniai, bandant tausoti pasaulį. Tačiau ir čia numatytos rekordiškai didelės lėšos – net po 200 milijardų JAV dolerių kasmet^[4].

O kaip tikriausiai visi žinome, kur sukasi dideli pinigai, ten kone visada atsiranda žmonių, norinčių tuos pinigus įsisavinti dėl savo godumo, o ne filantropinių siekių. Tad prieš aklai tikint kiekvienu pasaulio gelbėjimo planu ar baisiomis ateities prognozėmis, verta atidžiau pastudijuoti, ar kai kuriais atvejais už to nestovi kokie nors kiti interesai.