Neatrastų atostogų Lietuvoje idėja – apsilankymas Sūduvoje
Sūduvos regionas, dar dažnai vadinamas tiesiog Suvalkija, yra vienas iš istorinių ir kultūrinių Lietuvos regionų, besidriekiančių šalies pietvakariuose.
Regionas apima dalį dabartinės Marijampolės apskrities ir Alytaus apskrities, o didžiausi ir pagrindiniais laikomi Sūduvos regiono miestai yra Marijampolė, Alytus ir Lazdijai. Šiuose miestuose puikiai atsispindi regiono istorinė architektūra, tačiau dėmesio ne mažiau verti yra ir kiti regiono miestai bei miesteliai.
Juk Sūduva, turinti savitą kultūrinį identitetą ir istorinę reikšmę, bėgant amžiams buvo nuolat veikiama įvairių valstybių, tarp kurių ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos karalystė ar Rusijos imperija, įtakos. Šis kultūrų mišinys suformavo unikalų Sūduvos charakterį, kuris yra jaučiamas iki šių dienų ir geriausiai pažįstamas tampa tiems, kurie šiam Lietuvos regionui nešykšti skirti daugiau laiko ir dėmesio.
Juk Suvalkijoje lietuvių ar užsienio turistų akį patraukti gali ne tik kultūrinės vertybės, tokios kaip puikiai išlikę senieji dvarai ar žymių rašytojų muziejai, tačiau ir gamtos dovanos.
Sūduvos kraštovaizdžiui būdingos kalvos, derlingos lygumos ir tankūs miškai, čia netrūksta ir vandens teikiamų stebuklų, o krašto geografinė vieta ir įvairialypė istorija nulėmė ir tai, kad Suvalkija pasižymi ir išskirtiniais vietiniais valgiais, kuriuos išbandyti turi kiekvienas save gerbiantis lietuvis.
Suvalkija – tobula kryptis norintiems atrasti Lietuvos dvarų grožį
Nusprendusiems geriau susipažinti su Suvalkija tinkamiausią kelionės ir pažinties su šiuo regionu maršrutą susidaryti reikėtų pagal asmeninius norus ir poreikius, tačiau bene dažniausiai pasitaikantis planas apima pirminę pažintį su Sūduvos kultūriniais lobiais, o tuomet pasinėrimą į regiono gamtos grožį.
Jeigu kelionė pradedama būtent pagal tokį planą, susipažinimas su Suvalkija dažnai pradedamas yra nuo Vilkaviškio, kuris kartais net yra pavadinamas mažuoju Paryžiumi.
Miestelyje galima sekti garsiojo prancūzų imperatoriaus Napaleono Bonaparto pėdsakais, susipažinti su žydų kultūra ir net aplankyti buvusią miesto turgaus aikštę, dabar pavadintą Jono Basanavičiaus vardu[1].
Kelionę tęsiant toliau, Suvalkijoje tiesiog privalu apsilankyti Paežerių dvaro rūmuose. Dalis turistų teigia, kad čia galima atrasti senosios Graikijos atspindį ir net pajusti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Klasicistinių formų dvaro rūmus vaizdingoje ežero pakrantėje pastatė LDK didikas Simonas Zabiela. Vėliau rūmai priklausė dvarininkui Zigmantui Gauronskiui ir jo žmonai Natalijai Oginskytei-Gauronskienei.
Dvaro oficinoje įsikūręs ir Vilkaviškio krašto muziejus, kuriame eksponuojamas Vinco Kudirkos smuikas, kai kurie J. Basanavičiaus asmeniniai daiktai, suvalkietiškos seklyčios baldai ir buities daiktai.
Muziejuje eksponuojama ir itin įdomi muziejaus mecenatės, dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės dovanotų muziejinių vertybių ekspozicija.
O pažintį su dvaru būtina pažymėti Belvederio bokšto apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama į dvaro parką ir ežero apylinkes[2].
Tyrinėjant Suvalkiją verta išsukti iš tako ir aplankyti Ožkabalius, geriau žinomus kaip J. Basanavičiaus gimtinę. Sodyba yra atstatyta pagal to laikmečio standartus, o dabar joje yra įkurtas muziejus, kurio ekspozicijoje yra ir keletas J. Basanavičiaus asmeninių daiktų, skaitykla, kurioje eksponuojama Vasario 16-osios akto signatarų nuotraukų paroda, greta sodybos žaliuoja Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.
Tęsiant kelionę toliau, laukia Lukšių miestelis ir Zyplių dvaras, kuris yra laikomas tikru klasicizmo stiliaus simboliu. Dvare vyksta daugybė edukacinių veiklų ir renginių, o dvaro vežiminėje įsikūrusiame Zanavykų muziejuje galima susipažinti su krašto istorija, apžiūrėti buities daiktus, meno dirbinius: paveikslus, medžio, akmens skulptūras, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinius, įspūdingus kabančius sodus, kaukes, pasivaikščioti po dvaro kompleksą ir jį supantį parką[3].
Suvalkija vilioja natūralia ir žmogaus menkai paliesta gamta
Pasisėmus pakankamai kultūros ir atnaujinus savo istorines žinias apie Sūduvą, metas susipažinti su tuo, ką šiam regionui padovanojo pati gamta.
Ieškančius poilsio ar tiesiog ramybės akimirkų, sužavi Vištyčio regioninis parkas, kuris yra bene lankomiausia Suvalkijos vieta. Pagrindinis parko objektas – Vištyčio ežeras, kuris ribojasi su Lenkija.
Kalvos ir miškai pagrindinis Vištyčio regioninio parko pasididžiavimas, o išskirtinis miškų bruožas – ąžuolai. Be jų, gamtos lankytojai čia ras piliakalnius, puikius pasivaikščiojimo takus[4].
Vilkaviškio rajone, ant nedidelės kalvos, stovi didžiulis Vištyčio akmuo. Nuo 1964 metų Vištyčio akmuo paskelbtas archeologijos ir gamtos paminklu, o pagal dydį jis yra šeštas Lietuvoje.
Užlipus ant akmens iš viršaus galima pamatyti ir įdomų įdubimą: tai Velnio Pėda. Būtent čia kadaise buvo maldų aukuras, prie kurio vykdavo įvairūs ritualai ir apeigos.
Sūduva yra ir tikras žvejų rojus. Regiono ežeruose ir upėse gausu įvairių rūšių žuvų, įskaitant lydekas, ešerius, karšius ir šamus, tad veikti čia turės tiek tie, kuriems žvejyba yra neįpareigojantis hobis ir poilsis, tiek ir užkietėję žvejai-entuziastai.
Be to, Sūduvoje gyvena įvairūs laukiniai gyvūnai: įvairios paukščių rūšys, elniai, šernai, tad keliaujant po regioną, namuose tikrai nereikėtų palikti žiūronų ir fotoaparato.
Suvalkietiški patiekalai sužavi net didžiausius gurmanus
O po kultūrinių klajonių ir gamtos tyrinėjimo būtinai ateina metas papildyti tuščius skrandžius. Būtent taip galima susipažinti su Suvalkijos kulinariniu paveldu.
Nemaža dalis Suvalkijos kraštui būdingų valgių yra rūkyti mėsos gaminiai, taip pat, kiekvienam lietuviui puikiai žinomi ir itin mylimi didžkukuliai bei kiti bulviniai patiekalai.
Suvalkijoje nuo seno tarp populiariausių patiekalų pirmavo bulviniai blynai, bandos, keptos pečiuje ant džiovinto kopūstlapio[5]. Šie patiekalai populiarūs čia yra ir šiandien.
Jeigu pažvelgtume į istorijos puslapius, teigiama, kad itin derlingose Suvalkijos žemėse gyvenę valstiečiai dažniau nei kitų regionų gyventojai valgydavo mėsą: skilandžius, kindzelį, virtą šaltieną, kiaulės galvą ar karką.
Tradiciškai ant suvalkiečių stalo garuodavo įvairios sriubos, kurias virdavo net tris kartus per dieną. Be to, suvalkiečiai visuomet itin mėgo duoną, o iki šių dienų yra išlikusi ir suvalkietiško mutinio gamybos tradicija šiltuoju metų laiku. Tai valgis iš duonos, vandens ir cukraus, pagardintas įvairiomis trintomis arba netrintomis uogomis.
Suvalkijoje populiarūs buvo bei tebėra ir pieno produktai, ypač – sūriai. Suvalkijai būdingi paprasti, rūgštūs, saldūs ir saldiniai sūriai. Pastaruosius šeimininkės slėgdavo šventėms pagardindamos razinomis, džiovintomis vyšniomis, cinamonu, apklojusios šviežiais mėtų lapais.
Kastinio gerbėjai taip pat galės šį patiekalą išbandyti Suvalkijoje, kur jis yra ypač populiarus. Jis gaminamas išplakant grietinėlę ir sumaišant ją su druska bei kmynais. Kastinys dažnai vartojamas užteptas ant tamsios ruginės duonos, kai kurie jį mėgsta valgyti ir su bulvėmis. Nors tokie sotūs patiekalai galbūt ir nebėra nebūti dažno lietuvio kasdienio mitybos racionus dalis, paragauti jų atostogų ir kelionių metu – tiesiog būtina.
