Kazlų Rūda: istorijos ir gyventojų likimų susikirtimas
Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centro ir Olecko regioninio kultūros centro „Mazury Garbate“ projektas „Laikmečių kelionė karališkųjų geležinkelių keliu“ siūlo galimybę patirti laikmečių kelionę ir susipažinti su istoriniais Kazlų Rūdos ir Olecko miestų pastatais, aplankant penkis tam atrinktus pastatus bei pasivaikščiojant miesto gatvėmis.
Kazlų Rūdos geležinkelio stotis, vienas iš seniausių pastatų mieste, buvo pastatyta 1861 metais, kai buvo nutiesta atšaka nuo Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio linijos į Lentvarį, Kauną, Virbalį ir Eitkūnus. iki Pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje buvo apie 11 sodybų. Per kelis dešimtmečius Kazlų Rūda pasikeitė neatpažįstamai ir tapo neoficialiu Lietuvos kurortu. Laikraščiuose galima rasti informacijos apie pasiruošimą atostogų sezonui:
„Geležinkelio stotis puošia savo aikštelę prieš dulkiną didžiąją gatvę, kurios medeliai vienoje pusėje apdėti velėna, o antroje – nubalintais akmenėliais. Parko, vadinasi pušyno linkme, vasarnamiai vėdinami ir dažomi“, – „Lietuvos aidas“ (1936 m. gegužės 25 d. P.6).
Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad Kazlų Rūdą kaip kurortą aplankydavo poilsiautojai iš Marijampolės, Virbalio, Vilkaviškio. Panašu, kad kiekvieną sekmadienį Kazlų Rūdą aplankydavo ir vienadieniai nuotykių ieškotojai iš Kauno.
„Pasimatymai ar susitikimai buvo skiriami stoties perone. Vakarais šimtai žmonių sutikdavo ar palydėdavo kiekvieną traukinį. Perone vykdavo ne tik romantiškos pažintys, bet ir atsiskaitymai dėl senų nuoskaudų ar įžeidimų.“ (2020 m balandžio 8 d. internetinis laikraštis „Santaka“, „Garsi Kazlų Rūdos miestelio praeitis“, aut. Tomas Sušinskas).
Dabartinis Kazlų Rūdos geležinkelio stoties pastatas, kuriame veikia baras „Peronas“, yra vieta, kur miesto gyventojai ir svečiai gali susitikti ir pasimatyti, kaip ir anksčiau, kai pastatas buvo stotis. Vis dar galima jausti senąją stoties dvasią apsilankius šiame pastate.
Pasivaikščiojimas po Kazlų Rūdą: laikmečių dvasių kelionė aplankant ir įstaigas, ir čia gyvenusias šeimas
Vilkaviškio geležinkelio stoties pastatas, pastatytas 1910-1911 metais, buvo atvežtas į Kazlų Rūdą ir tapo pirmąja dviklase mokykla mieste.
Mokykla, kuri priklausė geležinkelių valdybai, turėjo klases ir butus mokytojams.
Bendrabutyje, esančiame šalia mokyklos, gyveno 60 geležinkeliečių vaikų 1913 metais. Mokykla veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, o po jo tik dvejus metus.
Po karo pastatas buvo naudojamas policininkų, vėliau atiduotas gyventojams.
1923 metais mokyklos steigimas Kazlų Rūdoje buvo patvirtintas Marijampolės apskrities švietimo komisijos. Paštas veikė pirmame aukšte, o augant mokinių skaičiui, antras aukštas buvo atiduotas mokyklai.
1939 metais mokykloje veikė septyni skyriai, vienas iš jų buvo gamybinio profilio.
1941 metais pastatas sudegė, o vėliau jo vietoje buvo pastatytas mūrinis gyvenamasis namas, kuris stovi iki šiol.
Benjaminas Gudaitis ir Magdelena Štrimaitytė-Gudaitė buvo jauna šeima, kuri nusprendė apsigyventi senajame geležinkelio stoties pastate, pastatytame apie 1932-1937 metus Kazlų Rūdoje.
Benjaminas dirbo miškininku mieste, o Magdelena, kuri buvo neįgali nuo vaikystės, buvo namų šeimininkė.
Ši šeima neturėjo savo vaikų, todėl visą gyvenimą labai rūpinosi savo brolių ir seserų vaikais. Magdelena arba Magdelė, kaip ją vadino Kazlų Rūdos gyventojai ir atvykstantys žmonės, buvo žolininkė, besispecializuojanti ir prekiaujanti tik viena vaistažole – miškine sidabražole, kurią pati vadino „vėžiukais“.
Magdelė buvo žinoma dėl savo „raganiškos“ išvaizdos ir neįgaliojo vežimėlio, kuriuo važinėdavo.
Namas, kuriame gyveno Magdelena ir Benjaminas, buvo išskirtinis savo dydžiu ir dizainu. Jis buvo padalintas į du skyrius – vienoje pusėje gyveno šeima, o kitoje – jų broliai. Šiuo metu namas priklauso kitiems savininkams.
Tuo pat metu, kai Magdelena ir Benjaminas Gudaitis atsikraustė į Kazlų Rūdą, Vytauto gatvėje buvo baigtas statyti namas, kuriame apsigyveno Tumosų šeima.
Martynas Tumosas dirbo miškininku Jūrės miškų urėdijoje ir Kazlų Rūdos miško pramonės ūkyje, o Marijona Tumosienė buvo namų šeimininkė.
Namas buvo statytas pagal vokiečių architekto projektą ir turėjo didelį žemės sklypą su išskirtiniu sodu. Šiuo metu jame gyvena dvi šeimos, didžioji dalis priklauso Tumosų palikuonims.
Kazlų Rūdoje veikė ir restoranas, ir knygynas
Pastatas, kuris yra paskutinis mūsų laikmečio kelionėje, nebeegzistuoja, tačiau jo istorijoje yra dvi gyvavimo linijos.
Pirmiausia jame buvo Plaušinio restoranas, vienas iš keturių Kazlų Rūdoje veikusių restoranų, kuriame buvo pateikiami kotletai, bifšteksai, šniceliai ir dešra su įvairiais priedais, aptarnaujant vyrams, nes dažniausiai ir lankėsi jame vyrai. Restoranas buvo žydų nuosavybė, ir jis pasižymėjo būdinga architektūra – įėjimas buvo kampu, kad srautai iš abiejų gatvių būtų nukreipiami vienodai.
Vėliau pastate įsikūrė knygynas, kuris užėmė pirmąjį aukštą, o antrajame gyveno žmonės.
Knygyno erdvėje buvo sandėliukas ir salė su lentynomis, kuriose knygos būdavo surūšiuotos pagal žanrus. Čia galima buvo įsigyti įvairios literatūros, vaikiškų knygų, žodynų ir enciklopedijų.
1997 m. žiemą bute, esančiame antrame aukšte, užsidegė ugnis, ir nors ji buvo greitai užgesinta, knygyno veikla sustojo ir jis galiausiai buvo uždarytas. Vėliau pastatas buvo privatizuotas ir nugriautas.
