Uniforma ir jos atributai – kiekvienos kariuomenės vizitinė kortelė. Šiandien žinome, kaip įvairiais laikotarpiais atrodė lietuvis karys, tačiau atkurtos Lietuvos kariuomenės heraldiką kūrusiems žmonėms šis vaizdinys dar buvo miglotas. Per laiką muziejų rinkiniai tapo vis atviresni ir gausesni, o prieš kelerius metus Lietuvai padovanota Henrio Gaidžio kolekcija atvėrė naujas tyrimų galimybes: reikšmingą jos dalį sudaro tarpukario Lietuvos karininkų relikvijos.
Ką šios relikvijos liudija apie lietuvį karį Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip antpečio rekonstrukcija virto detektyvu? Kaip Amerikoje sukaupta kolekcija įkvėpė kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenės heraldiką? Atsakymus į visus šiuos klausimus rasite Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusiame istoriko Norberto Černiausko pokalbyje su H. Gaidžio kolekciją tyrinėjusiu dizaineriu ir uniformų rekonstruktoriumi Giedriumi Paulausku ir Lietuvos kariuomenės heraldikos specialistu Nerijumi Treiniu[1].
Norbertas Černiauskas: „Nerijau, atkūrus nepriklausomybę reikėjo atkurti ir Lietuvos kariuomenę. Jūs dirbote su vaizdine, labiausiai visuomenei matoma to puse – kūrėte skiriamuosius kariuomenės ženklus, atributiką. Ar lengva tai buvo užduotis?“
Nerijus Treinys: „Įstojęs į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą gavau užsakymą – greitai padaryti Lietuvos savanorių skiriamąjį ženklą jau sukurtoms uniformoms. Tuo metu dar buvau Vilniaus dailės akademijos studentas, tik vėliau buvau priimtas etatiniu darbuotoju – vykdžiau ir kario funkcijas, budėjau, su ginklu vaikščiojau aplink Seimą, o laisvu metu piešiau naują kariuomenės simboliką: karinių dalinių vėliavas, antsiuvus, antpečius.
Vis dėlto man labai rūpėjo, kokia buvo Lietuvos kariuomenės simbolika iki karo, juk ji tuomet viską jau turėjo. Ir uniformas, ir kepurių ženklus, ir visas detales. Ieškojau, kas yra išlikę, norėjau palaikyti rankose, pajausti, pamatuoti – tai būtų padėję rengti techninius brėžinius gamybai. Deja, muziejai tuo metu buvo daug uždaresni, ne visi eksponatai buvo prieinami. Per laimingą atsitiktinumą susipažinau su Henriu Gaidžiu, pradėjome susirašinėti ir tai tapo proveržiu.“
Norbertas Černiauskas: Bendravimas atnešė rezultatų?
Nerijus Treinys: „Henry Gaidis mielai bendravo, siuntė man knygas apie NATO, Amerikos kariuomenę. Lietuvoje mes to nebuvom nei matę, nei girdėję, interneto tuo metu nebuvo. Ir štai gauni informaciją, kaip tie dalykai pasaulyje sutvarkyti. Tai tikrai buvo labai svarbu.
Vėliau, jau 1994 metais, aš pats nuvykau į Ameriką pas Henrį, susipažinau su jo kolekcijoje esančiais tarpukario Lietuvos atributais. Niekas Lietuvoje okupacijos sąlygomis nebūtų galėjęs sukaupti tokio turinio kolekcijos, jeigu ne Henry, mūsų praeitį liudijančios relikvijos būtų pradingusios. Negana to, daug dalykų, kurie šiuo metu yra eksponuojami parodoje „Išpakuojam!“, man tapo įkvėpimu, jie buvo prikelti naujam gyvenimui jau dabartinės kariuomenės atributikoje.“
Norbertas Černiauskas: „Kaip tie, tuomet dar daiktai, šiandien jau eksponatai, atsidūrė Amerikoje?“
Nerijus Treinys: „Juos išsivežė tarpukario Lietuvos karininkai, traukdamiesi į Vakarus. Ženklai, medaliai, net uniformos jiems buvo labai brangūs, todėl pasiėmė kartu.
Kaip jie patys yra pasakoję, nuo milinių nuėmus antpečius buvo galima ir laivu plaukti, ir kasdien praktiškai naudoti.
Daug jų buvo ir išmesta, bet iš esmės tai brangios relikvijos, todėl šeimose kai kurie daiktai buvo išsaugoti. Henry rado būdą juos surinkti, padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui ir šiandien galime džiaugtis išsaugota istorija.“
Norbertas Černiauskas: „Giedriau, mėnesį dirbote parodoje tyrėju, galėjote prisiliesti prie Lietuvos kario istorijos. Kas patį labiausiai nustebino?“
Giedrius Paulauskas: „Henrio Gaidžio kolekcijoje gausu originalių išlikusių tarpukario Lietuvos karininkų, karių uniformų detalių, ekipuotės detalių, kas ir tapo mano tyrimo objektu. Mane labiausiai nustebino puiki jų būklė.
Pavyko atrasti išlikusią karininko, leitenanto Vytenio Statkaus kepurę ir dvi palaidines, viena jų unikali – paskutinio pagal įsakymą 1940 metais patvirtinto palaidinės modelio pavyzdys.
Kolekcijoje esanti milinė su įsiūtu kailiu taip pat unikali ir vienetinė, ir išlikusi labai puikios būklės.
Sunku patikėti, kad kolekcijoje esantis diržas netgi nepraradęs natūralaus odos blizgesio. Dažniausiai tokie dalykai susidėvi, jeigu ir išlieka, tai tikrai ne tokios geros būklės.“
Nerijus Treinys: „Viešėdamas Amerikoje 1994 metais buvau susitikęs su Giedriaus paminėtu Vyteniu Statkumi. Pamenu, tuomet klausiau jo, kodėl vežėsi ir brangino šias uniformas, jų detales. Atsakymas buvo labai aiškus: „Mes kiekvieną akimirką galvojome, kad grįšime. Apsivelkam uniformą ir vėl grįžtame į Lietuvą.“ Jie tikėjo, kad grįš ir grįš su uniformomis, matyt, dėl to jos taip brangintos ir saugotos.“
Norbertas Černiauskas: „Telieka pasidžiaugti, jog uniformos šiandien grįžo į Lietuvą kaip eksponatai, kaip Henrio Gaidžio dovana Lietuvai. Šiandien turime išsaugotą istoriją ir konkrečius jos herojus.“
Giedrius Paulauskas: „Ši kolekcija būtent tuo maloniai džiugina. Eksponatai, kurių priklausomybė yra žinoma, dažnai pasakoja ir jų savininkų istoriją. Štai vienos iš palaidinių kišenėje visai netikėtai aptikau nuotrauką, kurioje užfiksuotas Vytenio Statkaus sūnus, dėvintis būtent tą tėvo palaidinę, kepurę ir diržą. Panašu, kad ta nuotrauka joje gulėjo jau kurį laiką.“
Norbertas Černiauskas: „Kaip ta nuotrauka atsirado palaidinės kišenėje? Ar tai naujas eksponatas, atrastas tiriant kolekciją?“
Nerijus Treinys: „Ko gero, tai vienas iš triukų, kuriuos labai mėgo Henry. Su savo kolekcija jis dalyvaudavo visuose lietuvių festivaliuose Amerikoje. Į juos atvykdavo išsamiai sudėliojęs savo pasakojimą. Jis paimdavo karininko uniformą, medalį, šautuvą, tikrą, veikiantį ir dar šaudantį, pridėdavo originalią 1937 metų kuprinę su gertuve, kad galėtų pademonstruoti, kaip atrodė karys. Į kišenes pridėdavo tikrų litų, monetų ar tų laikų pasą. Tai buvo jo edukacijos forma, nes apsilankius šeimai galėjo sudominti visus. Vyrus ir vaikus dažniausiai sudomindavo ginklai, o moteris – kiti kišenėse paslėpti laikmečio atributai. Taip jis rasdavo priėjimą prie visų, užuot tiesiog padėjęs daiktą, kad jį stebėtų.
Jis akcentuodavo, kad tik stipri tauta gali išlikti, todėl per karybą jis išeivijos atstovams papasakodavo apie visą Lietuvą. Matyt, ir minėta nuotrauka kišenėje bus taip užsilikusi.“
Norbertas Černiauskas: „Giedriau, jūsų tyrimo istorija panašėja į tam tikrą detektyvą?“
Giedrius Paulauskas: „Man pasisekė, kad, kitaip nei Nerijus pirmaisiais nepriklausomybės metais, galėjau palyginti ne tik Gaidžio kolekcijoje, bet ir Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose esančius eksponatus. Jie puikiai papildo vienas kitą. Pradėjau nuo mažos detalės – kolekcijoje esančių pulkininko leitenanto Motiejaus Karašos antpečių. Į mano rankas jie pateko įrėminti rėmelyje, negalėjau matyti kitos pusės. Išėmęs pastebėjau, jog trūksta tam tikrų detalių – nėra antpečio kitos pusės dugno, liežuvėlio ir ąselės, per kurią persiveria liežuvėlis. Ar dingo per laiką, ar nuimant nuo uniformos? Tada pastebėjau, kad įsegtos dvi žvaigždutės. Vėl kėliau sau klausimą, ar paaukštinus laipsnį jis siuvosi naują uniformą? Skylučių neradau, taigi čia ir atsakymas – pakeltas pulkininku leitenantu Karaša pasisiuvo naują uniformą. Taip visiškai pasinėriau į tyrimą ir tapau kone detektyvu.“
Norbertas Černiauskas: „Mažas eksponatas pamažu atskleidžia savo paties istoriją, kuri pereina į jo savininko istoriją, o gal netgi turi ką papasakoti apie visą epochą?“
Giedrius Paulauskas: „Be abejo. Štai kad ir tie patys antpečiai, kurie būdavo įsiuvami. 1935 metais buvo priimtas patikslinimas, jog antpečiai gali būti ir prisegami. Tai palengvinimas karininkams, kadangi turint vieną uniformą galima išsisegti paprastus antpečius ir įsisegti paradinius. Nereikia siūtis naujų uniformų, nes audiniai keliavo iš Anglijos, jos buvo siuvamos individualiai, pas meistrus, nebuvo serijinės gamybos. Taigi nors ir rodytas dėmesys kokybei, bet tai nebuvo pigus malonumas.
Dar vienas istoriškai gal ir nereikšmingas atradimas, bet jis parodo, jog kariams buvo svarbu jų įvaizdis, jie siekė atrodyti reprezentatyviai. Ir jį padariau tirdamas būtent Henrio Gaidžio kolekciją, anksčiau nieko panašaus nebuvau matęs. Kalbu apie palaidines su nugaroje įsiūtomis gumomis. Tos palaidinės priklausė tam pačiam karininkui, matyti, kad jis jas siuvosi pas siuvėjus, kurie pritaikė tokią technologiją. Ji leidžia iš nugaros per juosmenį sujuosus diržą gražiai paskirstyti audinį, taip nesusidaro didelis klostas. To istorikas neužfiksuotų, tik su siuvimu susijęs žmogus.“
Norbertas Černiauskas: „Tarpukario kariuomenė buvo išties reprezentatyvi?“
Giedrius Paulauskas: „Kariuomenė buvo viršūnėlė, todėl ir uniformose galima įžvelgti geriausius tuometinės mados pavyzdžius ir tendencijas, geriausi dalykai būdavo perimami. Išskirtinis Lietuvos kariuomenės akcentas – unikali žalsva, samaninė spalva. Mane ši spalva žavi, nors iš dalies ir apsunkina rekonstrukcijos darbą, nes nė viena kariuomenė tokio atspalvio neturi, jos visos naudoja rudą spalvą. Atkuriant tenka ieškoti atitikmenų, artimiausia šiai spalvai yra Olandijos kariuomenės uniforma.“
Norbertas Černiauskas: „Nerijau, kūrėte dabartinius ženklus, domėjotės analogais pasaulyje, ieškojote tarpukario Lietuvos ženklų. Turite visą paveikslą. Kaip apibendrintumėte Lietuvos kariuomenės atributiką?“
Nerijus Treinys: „Dabartinės Lietuvos kariuomenės antsiuvai yra profesionalūs, sukomponuoti pagal visus heraldikos principus ir taisykles, atėjusias iš viduramžių.
Kitose valstybėse, ypač Amerikoje, yra visiška laisvė.
Ženkluose galima aptikti drakonų ir slibinų, skrendančių bombų. Mes esame išlaikę ženklų tęstinumą ir tradiciją ir tik minimaliai stilizavę, adaptavę. Pavyzdžiui, dabartinis kepurės ženklas yra 1934 metų modelio, tik tuomet skyde būdavo komponuojamas Gedimino pilies siluetas. Dabar jį pakeitė Vytis, dabartinis herbas, nes atkūrus Lietuvą Vilniaus problemos neturėjom.“
