Daugelis žmonių naudoja kanapes skausmui malšinti
Kanapės yra vienas iš plačiausiai vartojamų narkotikų pasaulyje[1]. Ir nors yra tik kelios šalys, kuriose kanapės yra legalios pramoginiais tikslais, daug daugiau šalių legalizavo kanapių vartojimą dėl medicininių priežasčių.
Ir iš tiesų, skausmo mažinimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, dėl ko žmonės praneša apie medicininių kanapių vartojimą.
Apskaičiuota, kad 17–30 proc. suaugusiųjų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Australijoje naudoja jas skausmui malšinti. Kita vertus, nors kanapės (ir iš kanapių pagaminti produktai, pavyzdžiui, CBD aliejus) gali būti plačiai naudojamos skausmui mažinti, vis dar neaišku, ar tai iš tikrųjų yra veiksminga.
Būtent tai ir siekia atskleisti įvairios sisteminės apžvalgos, nagrinėjančios kanapių produktus.
Šiaip ar taip, kad ir koks būtų tyrimų rezultatas, akivaizdu, jog poveikis priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Be to, nemaža dalis tyrimų atskleidžia, kad daugelis tyrimo dalyvių gali atskirti placebą nuo aktyvių kanapių, nepaisant to, kad jų kvapas, skonis ir išvaizda yra tokie patys. Taigi, jei jie žino, jog gauna arba negauna kanabinoidų, labiau tikėtina, kad jie pateiks šališką intervencijos veiksmingumo įvertinimą.
Žiniasklaida ir informacija internete, be abejo, taipogi gali turėti įtakos asmens lūkesčiams dėl konkretaus gydymo ir jo veiksmingumo[2].
Bet kokiu atveju, yra daugybė gydymo lūkesčių ir placebo atsako ryšio pavyzdžių. Jei asmuo mano, kad naudodamas tam tikrą produktą ar gydymą pajus skausmą, tai gali pakeisti tai, kaip jis suvokia gaunamus skausmo signalus.
Kitais žodžiais tariant, placebo efektas gali veikti, net jei mums pateikiami įrodymai, prieštaraujantys pradiniams lūkesčiams.
Mokslas irgi klysta – tą jau pastebėjome ne kartą
Turbūt negalima sakyti, jog homeopatija veikia blogiau, nei placebas. Tačiau ar kanapės be išimties veda prie sunkiųjų narkotikų (o gal netgi padeda jų atsisakyti), vienareikšmiškai atsakyti yra mažų mažiausiai sudėtinga.
Visgi, mano žiniomis, nemaža dalis žmonių pasakytų, kad nežino nei vieno, kuris vartodamas kanapes užsinorėjo heroino, bet žinoma begalė buvusių amfetamino, heroino, tabako ar alkoholio vartotojų, atsisakiusių pastarųjų kanapių dėka.
Būtent. Jeigu žmonės klimpsta į narkotikų vartojimą, tam, esu tikra, yra konkreti priežastis. Kitais žodžiais tariant, priklausomybė yra tik pasekmė. Tuo tarpu įvairūs draudimai niekaip nuo to neapsaugo.
Ir štai, niekas nenori gilintis į žmonių psichinę sveikatą, tam tikrų medžiagų vartojimo priežastis ar pan. Visiems žymiai lengviau drausti, bausti ir įsivaizduoti, kad taip nejučia bus išgydyta priklausomybė.
Truputį juokinga, kai šis dažniausiai naudojamas „tapimo priklausomu“ argumentas pasitelkiamas prieš mažo kanapių kiekio dekriminalizavimą, mat nei Olandija, nei Portugalija, JAV, Kanada, Graikija, Ispanija ar Vokietija tokio argumento nenaudoja.
Galima uždrausti (arba apmokestinti) ir seksą
Išgirdote teisingai: priprantama ir prie sekso, socialinių tinklų, video žaidimų ar sporto. Galbūt derėtų uždrausti ir juos? Galų gale, jeigu kofeinas, cukrus, tabakas ir alkoholis sukelia didesnes priklausomybes ir žalą organizmui (kartais net ir mirtis) nei kanapės, tai kokiu pagrindu kanapes reikia drausti? Kodėl daug pavojingesnės medžiagos yra laisvai pasiekiamos, o mažiau pavojingos – slepiamos po devyniais užraktais?
Greičiausiai logiškiau būtų nedrausti, o kontroliuoti, jog būtų matomas aiškus vartojimo mastas, ir kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos.
Akivaizdu, jog priklausomybė yra abstraktus dalykas. Tačiau žmonės, kaip žinia, svaiginosi visais laikais. Galiausiai net ir valstybės tarnyboje sėdintys blaivybės veidai, deja, rodosi labiau liguistiški: pernelyg radikalūs ir kategoriški, kol tuo tarpu kanapių nauda organizmui yra vertingesnė nei baimė ir hipotezės, kad kažkas taps priklausomu[3]. Kita vertus, net ir tuo atveju, kai žmogus turi problemų su kanapių vartojimu, kaip bauda ar kalėjimas jam padės?
Pavojingi yra žmonės, kurie pasirenka žalingus svaiginimosi būdus. Pavojingi yra tie, kurie kuria įstatymus, neturinčius nei mokslinio, nei loginio pagrindo, remdamiesi subjektyviu politiniu motyvu.
