- Chroniška nemiga – sielos ignoravimo rezultatas
- Mintys gali tapti kūną ir dvasią puoselėjančiomis
- Nemiga – išgydoma, iš streso – išsivaduojama
Chroniška nemiga – sielos ignoravimo rezultatas
Galima sakyti, jog yra dviejų tipų chroniška nemiga.
Viena iš jų – motyvuota – dėl teigiamų priežasčių. Pavyzdžiui, galbūt nemiegodamas žmogus gauna įkvėpimą veikti kažką naudingo. Kitais žodžiais tariant, tai nemiga, kai sielos energijos tiek daug, jog miegoti nėra prasmės, nes kūnas yra įkrautas, nesukeliant žmogui diskomforto. Kita vertus, jeigu miego ritmas, palyginti su aplinkiniais, skiriasi biologiškai, nereikėtų to „nurašyti“ nemigai kaip sutrikimui.
Vėlgi, yra ir nemaloni būsena – tikroji problematinė nemiga – erzinanti ir nervinanti, kurios metu asmuo nori miegoti, bet jam nesigauna. Kai kurie tyrėjai šį reiškinį vadina „atitrūkimu nuo sielos“, kuomet astralinis kūnas negali atsiskirti nuo kūno ir pasikrauti „batareikų“.
Tai, kaip manoma, vyksta dėl netinkamų asmeninių sprendimų: galbūt žmogus jau ilgą laiką nepalieka partnerio, su kuriuo yra ne pakeliui; galbūt neišeina iš darbo, kurio nekenčia metų metus; galbūt kažko neišsako; nepildo savo svajonės bei potencialo; o, galbūt, kasdienybėje (iš programavimo) tiesiog nebūnama tikruoju savimi.
Grįžtant „atgal į žemę“, priežastis gali būti kita – daug paprastesnė ir lengviau suvokiama: maistinių medžiagų bei kalorijų trūkumas, reikalingas smegenims[1]. Koks sprendimas iš šitos „peklos“?
Perkratyti savo širdį ir sąžinę; atsirinkti dirbtinio programavimo suformuotus elgesio šablonus; arba spręsti problemas išorėje, žvilgsnį kreipiant į lėkštės turinį.
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikras taisykles, kaip elgtis konkrečiose situacijose, bendrauti su žmonėmis ar pristatyti save pasauliui. Tačiau aišku viena: dažnai net ir paprasti, nedideli pokyčiai gali būti iš tiesų naudingi.
Mintys gali tapti kūną ir dvasią puoselėjančiomis
Dalis pasauliečių (ypatingai posovietinių) mano: „Privalau sunkiai dirbti“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip naudinga taisyklė – juk nuolatinis sunkus darbas padės išlaikyti egzaminą, baigti aukštąją mokyklą arba gauti paaukštinimą. Tačiau, jeigu tokio nusistatymo laikomasi pernelyg griežtai, tai reiškia, jog būtina dirbti atostogaujant, sergant arba tiesiog nenuilstamai darbuotis visą dieną be jokių pertraukų.
Paimkime kitą iš pažiūros gražią taisyklę: „Visada būk mandagus“.
Mandagumas padės sumažinti konfliktų tikimybę. Bet ką daryti, jei tai reiškia, kad dėl to vengsite prašyti pagalbos (net ir draugiškos paslaugos), mat tai neva gali pasirodyti „nemandagu“?
Kitas dažnas sunkumas yra tai, kaip griežtos taisyklės veikia santykius.
Tarkime, žmogus turi taisyklę, jog po vakarienės privalo baigti tvarkytis ir tik tada imtis kokių nors kitų veiksmų (pavyzdžiui, žiūrėti filmą su šeima). Kai kuriems atrodo, jog, prieš įsipareigojant dalyvauti socialiniame renginyje, būtina užbaigti darbų sąrašą. Bet priešingai – toks elgesys neretai rodo aroganciją arba tai, kad laiko praleidimas su kitais nėra prioritetas. Galiausiai, nors ne visi griežtai besilaikantys taisyklių turi psichikos sveikatos sutrikimų, yra keletas specifinių būklių, susijusių su šiuo polinkiu.
Viena iš jų – obsesinis-kompulsinis asmenybės sutrikimas, susijęs su perdėtu perfekcionizmu, noru kontroliuoti ir tvarkos poreikiu. Kai kurie valgymo sutrikimai, pavyzdžiui, nervinė anoreksija, taip pat susiję su griežtu, taisyklėmis pagrįstu elgesiu.
Laimei, iš šio „įveikos stiliaus“ yra būdų išsivaduoti.
Nemiga – išgydoma, iš streso – išsivaduojama
Būkite kantresni ir atlaidesni – ypatingai savo pačių atžvilgiu – tai pirmas žingsnis geresnės savijautos ir stabilesnės nuotaikos link.
Žmonės, mažinantys reikalavimus sau, dažnai praneša apie pagerėjusius santykius ir bendrą psichikos sveikatą bei gebėjimą veiksmingiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių[2]. Taisyklės neturi valdyti jūsų gyvenimo – įsitikinkite tuo patys.
Atpažinkite ženklus – galbūt per daug griežtai laikotės taisyklių. Apsvarstykite, kokią kalbą vartojate vienai ar kelioms savo asmeninėms taisyklėms apibūdinti. Ar joje yra absoliutizmo idėjų: „Aš privalau...“, „Aš turiu...“, „Aš negaliu...“? Taisyklėmis paremtas mąstymas sukelia nelankstumą ir kartais yra vadinamas „viskas arba nieko“. Jei laiku sustosite ir ugdysite sąmoningumą, laimėsite – visomis prasmėmis.
Sukurkite atstumą tarp savęs ir taisyklių. Užuot bandę keisti taisykles, pasistenkite lanksčiau reaguoti į griežtą mąstymą[3]. Tarkime: „X“ dalykus turiu atlikti tam tikru būdu“. Šiuo atveju pasakykite sau (garsiai ar viduje): „Pastebiu mintį, jog privalau atlikti „X“ tam tikru būdu, bet nuo šios minties atsiriboju“. Dauguma žmonių sako, kad tai padeda atrasti pauzės akimirką, kurios metu susidaro tam tikra erdvė, leidžianti elgtis kitaip. Savistaba – ne magiškas žodis; tai – aukso vertės praktika visam gyvenimui.
Praktikuokite sąmoningą kvėpavimą. Sutelkite dėmesį į savo įkvėpimus ir iškvėpimus. Praktikuodamiesi pastebėti kvėpavimą, pradėkite suvokti visus kylančius potraukius. Galbūt pastebėsite norą paliesti koją, pasikasyti pakaušį, atsistoti arba peržiūrėti dienos darbų sąrašą. Į šias mintis nereaguokite. Taip darykite kelias minutes, leisdami norams ateiti ir išeiti – panašiai kaip vandenyne kyla ir leidžiasi bangos.
Svarbiausias žodis „praktikuoti“[4].
Kad pamatytumėte, kaip tai veikia, pasakykite sau (žodžiu arba tyliai): „Turiu paliesti nosį“ ir tuo pačiu metu trumpam švelniai uždėkite ranką ant viršugalvio. Toks metodas (per humoro prizmę) leis suprasti, jog tam tikros taisyklės nėra tokios veiksmingos bei naudingos skirtinguose kontekstuose. Be to, laikui bėgant tai padės ugdyti psichologinį atsparumą.
Nelaukite: pastebėję, jog griežtas taisyklių laikymasis trukdo darbui, santykiams ar bendrai psichinei sveikatai, suskubkite jas laužyti.
