Gvieštis planetas ar jų dalis yra draudžiama
Ar kas nors turi suverenitetą Mėnulio atžvilgiu? Ir ar kuris nors iš mūsų gali jį nusipirkti?
Tiesa, įdomu tai, jog netgi dviejų šalių vėliavos yra virš apleisto ir klaikiai ramaus Mėnulio paviršiaus. Viena iš jų – JAV žvaigždės ir juostelės; kita – raudona Kinijos. Ir visgi, jei paklausite kurio nors pareigūno iš šių šalių, jie jums, ko gero, pasakys, kad šios vėliavos nereiškia jokios nuosavybės pretenzijos, mat jos neva labiau panašios į nežemiškos kilmės „grafičius“[1].
Šiaip ar taip, kyla klausimas: jei vėliavos pastatymas Mėnulyje vis tik nėra laikomas apeliavimu dėl nuosavybės, ką tada visa tai reiškia? Ir, galiausiai, kaip suprasti, ar kas nors gali „turėti“ Mėnulį?
Kuomet 1957 m. spalio mėn. Sovietų Sąjungos Sputnik 1, pirmasis dirbtinis palydovas, nuskriejo per dangų, jis, kaip žinia, atvėrė visiškai naujas galimybes. Kai kurios iš tų galimybių, be kita ko, buvo mokslinės bei teisėtos.
Per kitą dešimtmetį tarptautinė bendruomenė parengė 1967 m. Kosmoso sutartį (OST) – pirmąjį pasaulyje teisinį dokumentą, aiškiai susijusį su kosmoso tyrinėjimais[2]. Ir ši sutartis iki šiol išlieka įtakingiausia kosmoso įstatymo dalimi, nepaisant to, kad ją labai sunku vykdyti.
„Tai nėra elgesio kodeksas“, – sakė Misisipės universiteto teisės mokyklos kosmoso ekspertė Michelle Hanlon. – „Tai tik gairės ir principai“.
Nepaisant vykdytinumo stokos, OST aišku, kad šalys, galima sakyti, užgrobia žemę kosmose, nors sutarties 2 straipsnis aiškiai atmeta galimybę, jog šalis gali pretenduoti į kosmoso dalių ar bet kokių dangaus kūnų nuosavybės teisę.
Kitais žodžiais tariant, valstybės jokiu būdu negali pretenduoti į suverenitetą Mėnulyje.
Statybinių konstrukcijų, tokių kaip bazės ir buveinė, reikalai darosi vis niūresni
Mėnulio dirvožemio naudojimas, kaip žinia, atspindi tam tikrą pasisavinimo mastą.
Pavyzdžiui, visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri pagal OST 3 straipsnį turi įtakos erdvėje, teigiama, kad asmenys turi pagrindinę teisę turėti nuosavybę. Tai reiškia, jog bent jau hipotetiškai kone bet kuris žmogus galėtų pastatyti namą Mėnulyje ir laikyti jį savo.
Keletas žmonių taip pat tvirtino, kad jiems priklauso nedidelė Mėnulio dalis, įskaitant Robertą R. Colesą, buvusį Niujorko Haydeno planetariumo prie Amerikos gamtos istorijos muziejaus pirmininką, kuris 1955 m. bandė parduoti akrą Mėnulio už 1 USD už vienetą.
Tačiau derėtų nepamiršti, jog OST 12 straipsnyje vis tik yra aiškiai apibrėžta nuostata, kuri gali sutrukdyti tokiam bandymui.
Joje teigiama, kad bet kokia instaliacija kitame dangaus kūne turi būti tinkama naudoti visoms šalims. Kitaip tariant, pastaroji turėtų veikti kaip viešoji erdvė.
Dar 1979 m. Mėnulio sutartis būtų padėjusi suderinti 2 straipsnį su 12 straipsniu, nustatydama, kad bet kuri komercinė ar individuali šalis, veikianti kosmose, būtų laikoma jos kilmės šalies dalimi, o ne nepriklausomu subjektu. Tačiau Jungtinėms Valstijoms, Kinijai ir Rusijai iki šiol nepavyko ratifikuoti šio susitarimo, todėl jis iš esmės laikomas bejėgiu.
Galų gale, įsibėgėjus tokioms misijoms kaip NASA Artemis programa ir Kinijos bei Rusijos bendras Mėnulio bazės projektas, kai kurie kosmoso teisininkai turės dar sunkiau dirbti, jog suderintų 2 straipsnį su 12[3].
Visai neseniai NASA bandė užpildyti kai kurias kosmoso įstatymų spragas
Remiantis Kosmoso sutartimi, skirta sklandžiai atlikti būsimus tyrinėjimus, nustatyta daugybė neįpareigojančių principų, reglamentuojančių veiklą keliuose dangaus kūnuose, žinoma, įskaitant ir Mėnulį.
Tarp nuostatų yra tam tikrų Mėnulio regionų, pavyzdžiui, Rusijos zondo Luna nusileidimo vieta ir Neilo Armstrongo pėdsakų, pripažintų saugomu kosminės erdvės paveldu. Be to, pažymėtina ir tai, jog susitarimai taip pat leidžia subjektams išgauti ir naudoti nežemiškus išteklius, o tuo, savaime aišku, ne kiekviena šalis yra sužavėta.
Iki šiol susitarimus pasirašė 21 šalis, nors kai kurie pagrindiniai veikėjai, įskaitant Rusiją, atsisakė remdamiesi šia sąlyga, kuri, jų nuomone, suteikia nesąžiningą pranašumą Amerikos verslo interesams.
Net ir kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad purvo paėmimas iš Mėnulio tiesiogine to žodžio prasme daugeliui reiškia, jog tokie asmenys neva yra neabejotini šios žemės savininkai.
Ir štai, yra ir kitų būdų, kaip reikalauti nuosavybės. Pavyzdžiui, mokslinės įrangos, tokios kaip roveriai ar stacionarūs seismometrai, nejučia gali tapti de facto žemės sklypu, jei, tarkim, tyrimų grupė uždraus kitiems žmonėms priartėti prie jų įrangos.
Visa tai, deja, neabejotinai taps teisinėmis kliūtimis per ateinančius kelis dešimtmečius, dėl ko viešai diskutuojama, kad dienos pabaigoje turime būti tikrai labai atsargūs, stengdamiesi elgtis kuo sąmoningiau.
