Kalėdos, kurios užgimsta širdyje, prašo paprasto atsakymo
Šiandien išaušo šv. Kalėdų rytas. Daugeliui jis kitoks nei iki šiol buvusieji rytai. Kitoks jis ir nei tas, kuris išaušo per praėjusių metų Kalėdas. Šiandien jis vėl labiau tradicinis – su artimųjų apkabinimais ir džiugesne viltimi net nepaisant visuotinio nerimo dėl karo ir ekonominių aplinkybių. Daugelis ruošėmės šiai šventei ir galvojome, kaip nudžiuginti artimus ir brangius žmones. Iš perdėtos gausybės siūlomų prekių parduotuvių vitrinose bandėme rinkti pačias ypatingiausias dovanas, nes švenčių be materialių niekučių turbūt nė nebeįsivaizduojame.
Tačiau dovanos ir jų dalijimas mums leidžia pajusti tą tikrąją Kalėdų dvasią? Ar iš artimųjų mes laukiame tik materialių dovanų? Mintimis apie švenčių prasmę šiuolaikinėje visuomenėje ir pačias brangiausias dovanas dalijosi Ramygalos (Panevėžio r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kunigas Alfredas Puško ir Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika.
Anot kunigo R. Doveikos, mes teigiame, kad Kalėdų laikotarpiu dovanojame vienas kitam dovanas su meile. Tačiau tos tikros meilės artimui šiose šventėse likę mažai. Dvasininko teigimu, šv. Kalėdų diena nėra mainų diena. Tik nuo auklėjimo ir formuojamojo tarpusavio šeimos narių santykio priklauso, ar mes džiaugsimės gautomis materialinėmis dovanomis ar labiau už dovanas vertinsime bendrystę ir buvimą vieni su kitais[1].
R. Doveikos teigimu, šiandienos žmogus laikosi tradicijų, tačiau tradicijos be tikėjimo yra tuščios. Mes skubame pirkti dovanas, tačiau užmirštame, kad verčiausios dovanos yra tos, į kurias mes įdedame truputėlį savęs. Todėl dažnai aplankymas, nuoširdus pasikalbėjimas, parašytas laiškas yra geresnė dovana nei ta, kurią gali surasti prekybos centre.
Kalėdos – tobulas metas užduoti sau svarbiausią klausimą: koks yra mano santykis su meile ir ištikimybe?
„Per Kalėdas svarbu savęs paklausti koks yra mano santykis su meile ir ištikimybe? Kiek aš myliu pats save? Kiek esu ištikimas tam, kas esu? Nes be meilės sau nebus jos ir kitam“, – teigė kunigas. Anot jo, svarbu išdrįsti pasakyti kitam, kad mes esame tokie kokie esame ir norime prisiimti atsakomybę už tuos, kurie mums rūpi.
„Man svarbus tavo gyvenimas, nes tu man esi mano draugas, kaimynas, pažįstamas. Nes be tavęs mano žmogiškumo paveikslas būtų kuklesnis ir ne toks ryškus. Mes esme reikalingi vienas kitam, nes auginame vienas kitą“, – mintimis dalijosi R. Doveika.
Dvasininko teigimu, šiandieną mūsų visuomenės santykių vertybės yra pakirstos.
„Deklaruojame, kad vienas kitą labai mylime, bet iš tikrųjų kiekvienas galėtų šiandien sau tyliai atsakyti: kiek aš turiu žmonių, kuriems galėčiau būti toks, koks esu – nuogas? Ne fizine prasme, bet iš esmės nuogas – būdamas pačiu savimi, tikras, nesuvaidintas. Tūkstantį kartų paklausiam: „Kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Bet kas iš mūsų skiria bent dvi, tris minutes pastovėti, paklausyti ir sulaukti atsakymo? Klausimas „Kaip tau sekasi“ tapo tokiu pigiu priežodžiu, kad paklausęs iškart nusisuki. Kam įdomu, kaip šiandien jaučiamės? Kiek žmonių rūpi mūsų vidus. Nesiekiu pasakyti nieko naujo, tiesiog kaip kunigas turiu priminti paprastą dalyką – Kalėdos prasideda kur kas gilesniame pasaulyje“, – kalbėjo R. Doveika.
R. Doveika: „Jeigu pamatysime žmogų kaip dovaną, būsime pačiais laimingiausiais žmonėmis“
Pasak kunigo, advento laikotarpis – tai santykio laikotarpis, kai turėjome nutilti ir įsiklausyti.
„Kalėdos, kurios užgimsta širdyje, atneša žinią, kuri prašo paprasto atsakymo: Ar sutinki per gyvenimą eidamas išlikti žmogumi? Ar sutinki pažiūrėti, ką savyje turi geriausio? Atskleisti savo talentus, kuriuos turi, pasinaudoti galimybėmis, kurias Kūrėjas davė, išnaudoti aplinką, kurią tau paskyrė, prakalbinti žmones, kuriuos leido tau sutikti“, – dėstė dvasininkas.
Pasak jo, svarbu suprasti, kad Kalėdos tai ne dovanos prekybos centruose. Kalėdos – tai atsakomybė, kad kiti matydami tokį mūsų gyvenimą galėtų patikėti Dievu.
„Šiemet bus Kalėdos. Bet kiek jos bus baltos ir spindinčios priklausys nuo to, kiek savo tikrumo įdėsime į šias Kalėdas ir ką matysime kitame žmoguje. Jeigu pamatysime žmogų kaip dovaną, būsime pačiais laimingiausiais žmonėmis. To nuoširdžiai linkiu“, – baigdamas pokalbį linkėjo dvasininkas.
A. Puško: „XXI amžiuje bažnyčia niekada nebus skirta masėms“
Kunigas A. Puško mano, kad ir šiais laikais yra daug žmonių, švenčiančių tas tikrąsias Kalėdas. „Tačiau, žinoma, tai šventė, kai mes turime ne tik eglutę papuošti, bet pagalvoti ir apie savo gyvenimą, dėl ko mes čia esame. Mes visi išgyvename šventes, tik kiekvienas kitaip. Ir nieko bloga tame aš nematau.
Esame tradicinė visuomenė, kuri priprato daryti daug ką iš klusnumo tradicijoms. Dažnai žmogus nesimeldžia, neina išpažinties, bet švenčia Kalėdas, nes jam tai gražu. Yra labai sunku vertinti, ar tai yra blogai, ar gerai. Mes galime tik matyti, kaip žmonija keitėsi. Buvo įvairių laikotarpių, kai žmonės buvo atitolę nuo tikėjimo. Dabar ir vėl išgyvename laiką, kai žmogui nesvarbu nei tikėjimas, nei malda, nei ėjimas į bažnyčią ar religinės apeigos.
Labiau svarbu kuo daugiau turėti pinigų. Dabar toks laikas, kai egzistuoja sekuliarizmo (religijos ir tikėjimo, jų tradicijų ir papročių pašalinimas iš viešo gyvenimo – aut. past.) grėsmė“, – pamąstymais dalijosi kunigas.
Anot jo, XXI amžiuje bažnyčia niekada nebus skirta masėms. Kiekvienas laikotarpis kažko mus moko, atveria naujas galimybes atrasti Dievą arba prarasti santykį su juo.
„Tas žmogus, kuris pasirenka Dievą, renkasi ir bažnyčią, atpažįsta Dievą Jėzuje Kristuje ir priima jo mokymą. Aš, kaip kunigas, džiaugiuosi, kad tokių žmonių dar yra“, – teigė dvasininkas.
Šventės yra skirtos žmogaus augimui
Pašnekovas tikino, kad visos krikščioniškos šventės, taip pat ir Kalėdos, yra tam, kad mes paaugtume.
„Šventės mums gali atnešti labai galingą turinį, galingą žinią. Arba gali nieko neatnešti. Jeigu mes izoliuojame save nuo santykio su Dievu, tai Kalėdos ar kita krikščioniška šventė, sumažinta iki šeimos šventės, gali net būti kankinanti. Ypač kai per šventes esi vienas ir nieko nėra šalia. Aš Kalėdas priimu kaip santykio su Dievu atnaujinimą“, – teigė A. Puško.
Per Kalėdas apsikeisdami dovanomis mes tuo veiksmu lyg norime vienas kitam pasakyti: aš tave branginu, myliu, džiaugiuosi, kad esi su manimi.
„Dovanodami dovanas artimiems būkime laisvi, neužsidarykime ties tam tikrais standartais, kad būtent tik taip ar kitaip turime daryti. Darykime taip, kaip manome esą teisinga. Tačiau nepamirškime, kad Kristus mus moko, jog svarbu ne tai, kas apčiuopiama, bet kas yra viduje. Žmoguje, kuris turi mažiau, aš labiau atpažįstu Kristų. Mes visada norime pasirodyti šiek tiek gražesniais nei esame iš tiesų. Pripažinimo ieškome darbe ar šeimoje, norime būti įvertinti. Tačiau Viešpats mus moko pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta. Taigi kiekvienas žmogus tegul pats sprendžia, kaip jam papuošti savo namus ir širdį bei apdovanoti artimus ir brangius žmones šv. Kalėdų – vilties ir džiaugsmo šventės – proga“, – teigė dvasininkas, visiems linkėdamas gilesnio žvilgsnio prasmės ieškojimuose.
