Mintys gali liudyti praeitus gyvenimus
Nors daugėja įrodymų, jog žmogus yra amžina būtybė, mintys, rodosi, egzistuoja atskirai nuo mūsų kūno – jos elgiasi taip, kaip joms norisi.
Iš tiesų yra daug istorijų apie mirčiai artimą patirtį, kai žmonės „miršta“, o paskui grįžta ant operacinio stalo, tada prisimena savo buvimą ne kūne ir pasakoja detales, kurių iš esmės negalėtų papasakoti, jei būtų buvę savo kūno „viduje“.
Įdomu tai, kad per pastaruosius 50 metų buvo atlikti rimti moksliniai reinkarnacijos tyrimai, kurių metu buvo ištirta daug atvejų, kai maži vaikai prisiminė ankstesnius gyvenimus.
Tai liudija Džeimso Leiningerio, amerikiečio vaiko atvejis, kuris būdamas dvejų metų pradėjo intensyviai sapnuoti košmarus apie lėktuvo katastrofą[1]. Savo tėvams jis pasakojo, jog kadaise neva buvo amerikiečių pilotas, žuvęs, kai jo lėktuvą numušė japonai. Berniukas, be kita ko, pateikė išsamią informaciją, įskaitant amerikiečių lėktuvnešio pavadinimą, draugo, kuris buvo su juo, vardą ir pavardę bei mirtinos katastrofos vietą.
Po šio pokalbio vaiko tėvas internete ieškojo pasakojimo atitikmenų, kol galiausiai rado glaudžių ir bene nenuginčijamų sąsajų, patvirtinančių minėtos istorijos tikrumą.
Sumažinti kančią padės terapeutai
Po įtempto ryto darbe einate į valgyklą papietauti ir pamatote dvi moteris, šnibždančias tarpusavyje.
Nors jūs negirdite, ką kalba pastarosios, esate įsitikinęs, jog tai yra neabejotinai susiję su jumis.
Su šiuo jausmu, deja, tam tikru gyvenimo momentu susiduria nemaža dalis pasauliečių, ir tai žymi nepasitikėjimo savimi ir perdėto įtarumo jausmus, neretai skatinančius nutraukti prasmingus santykius, – tarsi būtum vienas prieš visą pasaulį. Žinoma, galima turėti pagrįstų priežasčių tapti įtariu tam tikros grėsmes akivaizdoje, pavyzdžiui, patyrus diskriminaciją. Bet kai realiu pavojumi „nekvepia“, o tokie mąstymo modeliai yra nuolatiniai, tai liudija paranojiško mąstymo problemos požymius[2].
Tiesa, paprastai galima atskirti grėsmės jausmą, kylantį susidūrus su realiu pavojumi, bet kuomet žmogus kovoja su paranoja, šis skirtumas tampa neryškus, ir skatina baiminimąsi, kad esi stebimas, persekiojamas ir teisiamas.
Šios itin varginančios paranojos formos paveikia palyginti nedidelę dalį žmonių, įskaitant tuos, kurie patiria psichozę dėl psichikos sveikatos sutrikimų, tokių kaip šizofrenija.
Lengvesnėmis formomis paranojinis mąstymas pasireiškia daug didesnei gyventojų daliai, įskaitant nediagnozuotus asmenis.
Buvo apskaičiuota, kad mažiausiai 10 procentų žmonių reguliariai patiria kokių nors paranojiškų minčių atakas: nuosaikesnis paranojiškas mąstymas gali apimti pasikartojantį nerimą dėl to, ar galite pasitikėti draugais bei kolegomis, arba galvojimą, jog jei kiti žmonės daugiau žinotų apie jus, jie panaudotų informaciją ne jūsų naudai[3].
Bet kokiu atveju, kai susiduriama su tokia patirtimi, asmeniui ir jo artimiesiems rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą, nepamirštant ir kitų kasdienių savistabos metodų.
Įkyrių minčių šaltinis – patyčios ir kita trauminė patirtis
Atrodo, kad ir gamta, ir auklėjimas daro įtaką žmogaus polinkiui patirti paranoją.
Patyčios, traumos ir neigiama gyvenimo patirtis, tokia kaip nepriežiūra ir prievarta – tai veiksniai, susiję su paranoja vystymosi metu. Dėl to gali susiformuoti vidinė schema apie save, pavyzdžiui, „aš esu pažeidžiamas“, „kiti yra pavojingi“ ir pan., sukeldama pasikartojančias padidėjusio susijaudinimo būsenas.
Kai kurie mokslininkai pabrėžia, jog socialinis nerimas yra kone labiausiai susijęs su paranoidinėmis mintimis – kuo stipresnis nerimas patiriamas kitų akivaizdoje, tuo didesnė baimė būti atstumtam.
Padidėjus bendram žmogaus jaučiamam nerimo lygiui – galbūt dėl įtempto gyvenimo įvykio, tarkime, darbo praradimo ar santykių nutrūkimo – paranojiškos mintys gali tapti dar labiau tikėtinos, galiausiai sukeldamos depresinius jausmus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks stoti į akistatą.
Kasdien pildykite asmeninį žurnalą apie savo savijautą – tai padės ją kontroliuoti
Paranojiškų minčių atpažinimas gali atrodyti kaip itin sudėtinga užduotis. Tačiau yra keletas užuominų, kurias galite panaudoti, jog atpažintumėte, kada mąstote netinkamai.
Jūs nuolat įtariate kitus (pavyzdžiui, kad aplinkiniai pakenks, jus išnaudos ir t. t.), neturėdami konkrečių įrodymų.
Neretai jaučiatės nepasitikintys ir pikti.
Dažnai jaučiatės pernelyg budrūs, per daug aktyviai reaguojate į triukšmą ar aplinkinius žmones, manydami, kad būtinai nutiks kažkas blogo.
Kitą kartą, kai kils tokios mintys, atkreipkite dėmesį į savo patirtį, nesistengdami pakeisti ar suvaldyti mąstymo – tiesiog priimkite savo mintis. Jas galite išreikšti žodžiais: „aš galvoju, kad…“. Šis pradinis žingsnis padės suvokti, kad mintys dažnu atveju skiriasi nuo realybės.
Kitas naudingas žingsnis siekiant ugdyti savimonę – įsiklausyti į kūno pojūčius, atkreipiant dėmesį, kaip kūnas reaguoja čia ir dabar, kai kyla viena iš šių kankinančių minčių.
„Kovok arba bėk“ reakcija – fiziologinė reakcija, apimanti pagreitėjusį širdies plakimą, greitesnį kvėpavimą ir žandikaulio, pečių ar raumenų įtampą – gali atsirasti automatiškai, kai susiduriate su bet kokia patirtimi, keliančia stresą. Tačiau tai, kaip jau supratote, įtakoja ir paranojiškos mintys.
Norint išlipti iš nevaldomų minčių duobės, rekomenduojama kasdien pildyti asmeninį žurnalą, kuriame aprašysite paranojiškas mintis, jausmus ir kontrargumentus. Pavyzdžiui: „man kilo mintis, kad žmonės spokso į mano aprangą ir niekina mane, nes mano, jog atrodau kvailai“; galimi veiksniai – „pastebėjau, kad kažkas žiūri į mane su šypsena“; kiti paaiškinimai – „aplinkiniams galėjo patikti mano apranga“; „pastarieji galbūt norėjo prie manęs prieiti pabendrauti“.
Galite įtarti, kad nepažįstamo asmens žvilgsnis socialinio susibūrimo metu rodo, jog jis neigiamai vertina ir kalba apie jus, bet laikui bėgant suprasite, kad tokiam požiūriui nėra jokių objektyvių įrodymų.
Šį sąsiuvinį naudinga nešiotis su savimi, jog galėtumėte į jį pažvelgti, kai kils panašių minčių.
Sąmoningas kvėpavimas normalizuoja širdies ritmą ir neutralizuoja chaotiškas mintis
Nustatyta, kad mąstymo sulėtinimas sumažina paranoją ir padeda pagerinti gyvenimo kokybę tiems, kurie kovoja su paranojiškomis mintimis[4].
Pastebėję, kad mintys vis greitėja it lenktyniniai automobiliai greitkelyje, galite išbandyti sąmoningo kvėpavimo pratimą, jog sulėtintumėte mąstymą: tiesiog užsimerkite ir kvėpuokite per nosį, po truputį ilgindami iškvėpimo trukmę. Net kelias minutes trunkantis sąmoningas kvėpavimas sumažina kūno reakciją į stresą ir skatina ramybės jausmą.
Ne ką mažiau naudinga treniruotis – bėgioti ar daryti tempimo pratimus – bent keletą minučių dienos pradžioje ir (arba) pabaigoje arba kelis kartus per dieną. Apskritai, įprastinė fizinė veikla, reguliarus valgymas ir miegas bei pasivaikščiojimas gamtoje ar kita veikla lauke pagerins savijautą ir laikui bėgant sumažins stresą, o tai savo ruožtu gali neutralizuoti paranojines mintis.
Negana to, specializuotų terapijų nauda dirbant su paranojos patirtimi jau seniai įrodė savo veiksmingumą, – tiesiog ieškokite metodų, kurie veikia geriausiai.
