Patyčios gali turėti užsitęsusį poveikį
Bet kokia asociacija tarp prisiminimų apie patyčias ir sumažėjusios savivertės, izoliacijos ir (arba) nuomonės neišreiškimo gali reikšti, kad ši nemaloni istorija vis dar turi įtakos jūsų gyvenimui.
Ir štai, kadangi žodis „patyčios“ gali priminti mokyklos žaidimų aikštelę, kurioje didesnis, piktesnis vaikas renkasi atakuoti mažesnį, atrodytų, silpnesnį, tai yra patirtis, kurią daugelis suaugusiųjų žino ir ilgai atsimena. Kita vertus, su jomis šiandien, deja, susiduria daugybė vaikų ir suaugusiųjų darbo vietoje ar kitoje aplinkoje, o jų poveikis išlieka per amžius[1].
Ir iš tiesų, patyčios neapsiriboja vien žaidimų aikštelėmis ar mokyklos suolais – jos gana dažnos ir internete.
Pavyzdžiui, fizinės patyčios – įskaitant kumščiavimąsi, spardymąsi, stumdymą, parklupdymą, spjaudymąsi ar kitas kontakto formas – turbūt yra tos, kurios daugeliui ateina į galvą pirmiausiai. Vis dėlto psichologinės patyčios yra plačiai paplitusios ir gali apimti dar ir priekabiavimą, tyčinį pažeminimą, žodinę agresiją, epitetus bei šmeižtą.
Blogiausia, jog patyčios nebūtinai yra pamirštamos ir išgydomos – pastarųjų pasekmės kartais gali būti jaučiamos dar ilgą laiką, net ir praėjus keliems dešimtmečiams. Kitais žodžiais tariant, net ir tada, kai fiziškai pasitraukia iš mūsų gyvenimo, jos įgauna tam tikrą formą.
Būtent todėl svarbu žinoti pagrindinius įrankius, kurių dėka galėsite spręsti vidines problemas ir „užlopyti“ skyles.
Niekada nėra vėlu atgauti savo balsą
Galbūt jaučiate instinktyvią baimę ar nerimą asmenims, kurių elgesys primena praeityje patirtas patyčias, mat visa ši patirtis dažnai būna „pagardinta“ agorafobija, depresinėmis nuotaikomis ir panikos bei generalizuoto nerimo sutrikimais[2].
Taip pat gali būti, kad susilaikoma socialinėse situacijose, susilpninant savo balsą tarp žmonių, kurių dinamika nėra aiški. Visa tai skatina jausti atstūmimo jausmą, turėti žemesnę savigarbą ir dažniau galvoti apie savižudybę.
Galite taipogi pastebėti, jog kitais būdais bandote kompensuosite tai, ką, jūsų manymu, praradote dėl patyčių: dirbsite dvigubai daugiau, kad atgautumėte vertės jausmą; apsimesti, kad santykiai nėra labai problemiški, net jei jūs juose kenčiate; arba neigsite savo skausmą.
Laimei, niekada nėra vėlu užsiimti giliu vidinio dėmesio reikalaujančiu gydymo darbu.
Pavyzdžiui, galite pabandyti pakeisti savo nuoskaudą imdamiesi tam tikro elgesio – sodininkystės, jogos, meditacijos ar sporto vietoj to, kad pasiduoti priklausomybėms, kompulsyviems apsipirkimams ar lošimui. Kitaip sakant, jūs neturite leisti, jog senos baimės valdytų gyvenimą, – tiesiog reikėtų skrupulingai atlikti praeities patyčių „inventorizaciją“, kad nustatytumėte patirtį, kurią prisimenant kyla didžiausias nerimas.
Dabar, apmąstydami šias patirtis, galite pagalvoti, ar per ateinančius mėnesius ar metus jos nukreipė jus tam tikru keliu: galbūt sumenkinote kokį nors savo aspektą (tarkim, kūrybiškumą)? Galbūt pajudėjote link priklausomybės ar kompulsinio elgesio, atsidūrėte depresijos spiralėje ar tam tikrose situacijose pradėjote patirti panikos priepuolius?
Apsvarsčius kelią, kuriuo patyčios galėjo jus nuvesti, gali būti naudinga suteikti jam pavadinimą, pavyzdžiui, „Depresijos alėja“, „Nepastebėtas bulvaras“ arba bet ką, kas jums atrodo tinkama. Tai padės atgauti kontrolę.
Galiausiai nors jums gali būti gėda, kad neatsispyrėte prieš patyčias mokykloje, svarbu pripažinti, jog žvelgiant atgal darėte tai, ką tuo metu sugebėjote.
Pavyzdžiui, jeigu vaikystėje pabėgote nuo žmogaus, kurį laikėte didesniu ar galingesniu už jus, greičiausiai tai buvo jūsų išgyvenimo instinktas. Ir jei savo, kaip suaugusiojo asmens gyvenime susidūrėte su vėlesnėmis patyčiomis, tikėtina, kad vėl įsijungs tas pats instinktas. (Smegenys turi neįtikėtiną būdą grąžinti mus prie senų išgyvenimo strategijų.)
Bet kokiu atveju, gerbkite visas naudojamas išgyvenimo strategijas, net jei dabar gailitės, kad to ar ano nepadarėte, – nors praeitis yra nepakeičiama, vis dėlto galite pakeisti savo santykį su ja.
Išnaudokite savo patirtį
Jei apmąstydami savo patyčių istoriją jaučiate didelį liūdesį, tai gali reikšti, kad esate savęs gydymo etape. Be kita ko, taipogi rekomenduojama apsvarstyti šiuos klausimus: ką man rodo mano liūdesys, ko man dabar tikrai gali prireikti? Ar galiu ką nors padaryti, jog atkurčiau teisingumo jausmą, tarkim, padėti kam nors kitam, esančiam panašioje situacijoje?
Ir iš tiesų, papildomai galite jausti, jog pyktis staiga sustiprėja, kai prisimenate, kad kažkas iš jūsų tyčiojosi. Kita vertus, pyktis, kaip ir kitos emocijos, gali nušviesti kelią į priekį, siekiant teisingumo.
Kitaip tariant, būtų išties naudinga pasidalyti savo istorija apie patyčias, mat praeities įtraukimas į dabartinius santykius gali būti galingas priešnuodis patiriamai gėdai, tokiu būdu sustiprinant pasitikėjimo ir giminystės su kitais jausmą.
Terapinės grupės – puikus būdas mažinti izoliaciją
Ypač naudingos yra terapinės grupės, kurios daugiausia dėmesio skiria patyčioms[3]. Taip pat neretai rekomenduojama apsvarstyti galimybę dirbti su terapeutu, kuris yra apmokytas konsultuoti žmones, patyrusius patyčių traumą.
Taip, šiandieninis terapeutų katalogas yra puikus šaltinis ieškant vietinio terapeuto daugelyje šalių. Galų gale, stenkitės laikytis šios taisyklės: jei jaučiate stiprią reakciją į tikras ar numanomas patyčių situacijas, prieš imdamiesi kokių nors veiksmų tris kartus giliai įkvėpkite – tai gali užkirsti kelią neproduktyviai perdėtai reakcijai, pavyzdžiui, atsitrenkti į ką nors biuro aplinkoje arba šaukti ant giminaičio prie pietų stalo.
Be to, jei jūsų prisiminimus apie praeities patyčias darbo dieną kartais suaktyvina tam tikra asmenybė biure, galbūt darbalaukyje esantis miško ar ežero vaizdas primins, jog pasaulis yra bekraštė platybė, ir kad jūsų patyčių istorijai nereikia nulemti dabartinės psichinės sveikatos. Kitaip tariant, visuomet galite naudoti tam tikrą užuominą, kad nukreiptumėte savo mintis nuo tiesioginės reakcijos.
Galiausiai verta įsidėmėti viena: kaip ir formuojant raumenis, mums reikia laiko, jog pagerintume psichinę sveikatą ugdydami naujus mąstymo ir elgesio būdus, – tam reikia atjautos bei kantrybės savo paties atžvilgiu[4].
