Ilgalaikė gėda kyla dėl svarbių gyvenimo patirčių, dėl kurių žmonės laiko save „netinkamais“
Nemaža dalis žmonių, deja, jaučiasi nemylimi, palūžę ar sutrikę. Tačiau derėtų žinoti, jog gėda yra skausminga ir sudėtinga emocinė patirtis, kurią dauguma tam tikru savo gyvenimo momentu patyrė. Ir net ne kartą.
Gėdos išgyvenimas, kartu su kartas nuo karto pasireiškiančiu psichikos sutrikimu, dažnai apima nemalonius jausmus kūne, tokius kaip, pavyzdžiui, spaudimą gerklėje, skrandžio skausmus bei sąmoningas mintis ir įsitikinimus, susijusius su savivertės trūkumu[1].
Šią įprastą patirtį – gėdą, neretai pereinančią į kančią – dažniausiai patiria tie, kurie nepriima savo tapatybės aspektų (plačiai manoma, kad kitų atmetimas yra savęs nepriėmimo rezultatas).
Be kita ko, daugelis žmonių suvokia gėdą dėl neva žeminančių pastabų, kurias gavo iš tėvų ar globėjų ankstyvame gyvenimo etape, kol kitiems toks jausmas kyla dėl fizinės, žodinės ar emocinės prievartos arba nepriežiūros.
Šis neigiamas savęs suvokimas iš dalies gali kilti ir dėl įžeidžiančios ir nerūpestingos aplinkos, kurioje asmuo buvo auginamas, taip pat dėl nuolatinių patyčių, kurias patyrė mokykloje ar kitoje aplinkoje, galiausiai bendraujant su pasauliu taip, tarsi tai atspindėtų pagrindinį įsitikinimą: „jei žmonės iš tikrųjų pamatytų, kas aš esu viduje, niekas nenorėtų su manim turėti nieko bendra“.
Atsižvelgdamas į tokią baimę, žmogus paprastai laikosi atstumo santykiuose ir slepia daugelį savo minčių bei jausmų. Dėl šios priežasties taipogi pasireiškia ir netinkami emocingo valgymo įpročiai bei besaikis miegas, tarpstantis beprasmio televizijos žiūrėjimo žydrynėje, kad išvengti minčių, galinčių iškilti tyloje.
Šiaip ar taip, nors gėda yra panaši į kitus emocinius išgyvenimus, verta žinoti, jog, tarkim, kai dėmesys sutelkiamas į konkretų poelgį ar elgesį, tai yra kaltė; o jei dėmesys sutelkiamas į tai, kad žmogus yra neteisingas ar blogas, tai daugiau gėdos „teritorija“. (Kartais žmonės išgyvena ir kaltę, ir gėdą vienu metu.)
Gėda yra susijusi su psichinės sveikatos problemomis
Nors gėda kyla iš to, kaip mes žiūrime į save kitų asmenų atžvilgiu – kaip mes save suvokiame – įmanoma išmokti atpažinti gėdą ir į ją reaguoti tinkamai.
Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, išlikimas (pastogė, maistas, dauginimasis) jau seniai priklausė nuo gebėjimo išlikti grupės dalimi, dėl ko mūsų gerovė labai priklauso nuo santykių ir bendruomenės.
Visgi chroniškas ir, deja, plačiai paplitęs jausmas, kad su tavimi kažkas negerai, arba pojūtis, jog tu nenusipelnei kitų žmonių priežiūros ir meilės, gali sukelti didelių kančių, mat gėda, kaip žinia, yra stipriai susijusi su daugybe psichologinių sutrikimų, įskaitant depresinius, nerimo, valgymo bei asmenybės sutrikimus ir kitas su traumomis bei konkrečiu stresoriumi susijusias ypatybes.
Kita vertus, net jei neatitinkate psichologinio sutrikimo diagnostinių kriterijų, giliai įsismelkusi gėda gali sukelti nerimą, žemą savigarbą ir izoliacijos jausmą, stipriai paveikiantį svarbias gyvenimo sritis, įskaitant artimus santykius ir darbą.
Svarbu praktikuoti užuojautą sau
Užuojauta sau – apibrėžiama kaip supratingas dėmesys savo kančioms bei įsipareigojimas pabandyti jas palengvinti – jau seniai buvo pripažinta kaip priešnuodis gėdai.
Užuojauta sau, be kita ko, reiškia prisitaikymą prie šio poreikio, ir esamo skausmo suvokimą (daugelis žmonių yra linkę vengti skausmo arba jį slopinti, o ne su juo susidurti). Tuo tarpu tai, kas išryškėja laikui bėgant, kai „kreipiamasi“ į gėdą, o ne bėgant nuo jausmų, yra suvokimas, jog pastaroji iš tikrųjų dažnai suprantama atsižvelgiant į savo patirtį ir istoriją, ir kad reikia kitokio, naudingesnio būdo reaguoti į ją. (Jeigu išmoksite „bendrauti“ su gėda, taikydami kai kurias toliau aprašytas praktikas, jos intensyvumas sumažės, kaip ir neigiamas poveikis gyvenimui.)
Pripažinkite gėdą, kai ji kyla jūsų gyvenime. Pirmas žingsnis norint ką nors pakeisti, yra supratimo apie reiškinį ugdymas. Viena iš kognityvinės elgesio terapijos intervencijų yra savęs stebėjimas: savo minčių, emocijų ir (arba) veiksmų registravimas[2]. Paprasčiau tariant, tai gali reikšti įvairiose situacijose kylančių minčių surašymą: kai tik kyla mintis, kuri, atrodo, yra susijusi su gėda, tiesiog identifikuokite ir užsirašykite. (Per šį atidaus dėmesio procesą daugelis žmonių supranta, kaip dažnai ir kaip griežtai jie teisia save.)
Supraskite gėdos kilmę. Naudinga skirti laiko apmąstyti savo auklėjimą, patirtis mokykloje ar kituose socialiniuose ir bendruomeniniuose kontekstuose, jog suprastumėte gėdos kilmę, kadangi tai suteiks vertingą galimybę pasiūlyti užuojautą jaunesnei savo versijai, suvokiant, kad jūs tuo metu nieko negalėjote pakeisti.
Propaguokite užuojautą sau. Užuojautos sau esmė yra drąsos ir išminties įkūnijimas: drąsa suvokti tai, kas skausminga (pavyzdžiui, gėda), ir išmintis žinoti, kaip tą skausmą numalšinti. Svarbu paminėti, jog psichologas ir į užuojautą orientuotos terapijos ekspertas Russellas Koltsas skatina kančias išgyvenančius žmones užduoti sau klausimą: ar prasminga, kad aš taip jaučiausi[3]? Tai reiškia persiorientavimą į save su supratimu ir užuojauta. (Šis perorientavimas apima įsipareigojimą veikti taip, kad tą akimirką galėtumėte palaikyti save.)
Parašykite sau užuojautos laišką. Atlikdami šį pratimą, galite pradėti mokytis kitokio būdo kalbėti su savimi, pakeisdami ne tik tai, ką sakote, bet ir toną, kuriuo kalbate. Prieš pradėdami rašyti, pagalvokite apie tai, dėl ko jaučiate gėdą arba esate savikritiški. Na, o tada įsivaizduokite, jog mylimas žmogus ar kitas jūsų gyvenime esantis asmuo, kuriuo rūpinatės, atėjo pas jus ir pasakė, kad susiduria su ta pačia problema. Kaip jį „pasitiktumėte“, nebandydami „pataisyti“ jo patirties, bet demonstruodami šilumą bei supratimą? Taigi, kai būsite pasiruošę, galite pradėti rašyti laišką šiam asmeniui, šiuo atveju sau.
Dalinkitės išgyvenimais. Žmonės, kovojantys su gėda, paprastai mano, kad jei kiti žinotų, dėl ko jiems gėda, jie nebūtų priimti ir, dar blogiau, galėtų būti visiškai atstumti. Tačiau dalijimasis vis tik dažnai suteikia erdvę, kurioje kiti taip pat atsiveria, tokiu būdu sumažinant vienatvę ir padidinant pasitikėjimo bei bendrystės jausmus.
