Kaip prašyti pagalbos? Kraupūs Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad verta

Kartais pagelbės psichikos sveikatos specialistas, kartais draugai – tylėti negalima

Kai kaimynė pasiėmė savo septynmetę dukrą iš mokyklos, dar prieš pasisveikindama, pastaroji padavė mamai savo vandens buteliuką: „Mama, ar gali jį atidaryti?“ Paklausus, ar ji visą dieną negėrė, mažoji papurtė galvą, jog ne. Daugeliui galbūt smalsu, kodėl dukra tiesiog nepaprašė rūpestingos mokytojos padėti atsukti kamštelį? Tačiau atsakė, kad nenorėjo, jog ji galvotų, kad mokinė yra per silpna, be to, mokytoja atrodė užsiėmusi.

Nors jums, kaip ir man, gali atrodyti akivaizdu, kad ji turėjo paprašyti pagalbos, tai padaryti gali būti daug sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai pasakytina ir apie suaugusiuosius, verčiau linkusius tyliai kentėti. Iš esmės nesvarbu, ar tai būtų vadovas, kuriam sunku paprašyti darbuotojų imtis projektų, ar sveikatos sutrikimų turintis asmuo, kuriam reikia pagalbos atliekant kasdienes užduotis – žmonės gėdijasi prašyti pagalbos^[1].

Kadangi gyvename kultūroje, kurioje vertinami individualūs rezultatai ir nepriklausomybė, esame nagais, ragais ir dantimis įsikibę į stoišką būdą, vengdami pažeidžiamumo bei priklausomybės nuo kitų, perduodant šį modelį iš kartos į kartą. Akivaizdus to pavyzdys – mano mama, vis dar išvaranti visus iš virtuvės, kai gamina šventinius patiekalus – neva jai lengviau viską daryti pačiai. Ir vis dėlto gebėjimas prašyti pagalbos ir ją gauti yra vertingas gyvenimo įgūdis.

Ilgainiui, nešiojant didelį krūvį be pagalbos, galima perdegti – išsekti dėl nuolatinio streso^[2]. O viskas juk gana paprasta: pagalba, kurios jums reikia, gali būti palyginti nedidelė, pavyzdžiui, pavaduoti darbe, kažkur nuvežti arba duoti patarimą, keletui valandų prižiūrėti vaiką ar pasiskolinti pinigų, sprendžiant sveikatos problemas. Be abejo, ne visada lengva jos prašyti, bet, laimei, tai įgūdis, kurį galima tobulinti. 

Pažeidžiamumas – ne yda, o kiekvieno iš mūsų patirties aspektas

Jei esate linkę vengti prašyti pagalbos, svarbu atpažinti įsitikinimus, kurie gali jums trukdyti.

Neigiamos asociacijos ir savikritika: pagalbos prašymas gali asocijuotis su neigiamu požiūriu, jog, tarkime, esate pernelyg silpnas, jei negali ko nors pasidaryti pats.

Nerimas dėl to, kaip į jus bus žiūrima: galite nerimauti, kad kas nors apie jus galvoja nepalankiai, jei prašote pagalbos.

Pasiaukojantys įsitikinimai: kad kitų žmonių poreikius turėtumėte iškelti aukščiau už savuosius.

Pervertinate atmetimo tikimybę: Niekas nenorės man padėti – kodėl gi turėtų?

Nors tokios mintys ir įsitikinimai yra dažni, jie neretai būna netikslūs. Tikėtina, kad aplinkiniai yra daug labiau pasirengę padėti, nei jūs manote – taip yra todėl, jog nemaža dalis pasauliečių jaučiasi laimingi darydami naudingus dalykus kitiems. Be to, pažeidžiamumo ir atvirumo išraiška, pripažįstant, kad jums reikia pagalbos, padeda užmegzti gilesnį ryšį. 

Svarbu sau priminti, jog mūsų mintys ne visada yra tikslios ir tikrai ne visada turime jų klausytis.

Artimųjų ir draugų prašoma nelikti abejingais

Galbūt esate patekę į bėdą ir desperatiškai norite sulaukti pagalbos, pavyzdžiui, jausdami didžiulį nerimą ar depresiją? Kita vertus, gali būti taip, jog tai dar vienas atsakomybės neprisiėmimą ir žvilgsnį „pro pirštus“ liudijantis emocijų proveržis.

Lietuvą sukrėtė žinia, jog mama upėje nuskandino savo dvi mažametes dukreles^[3]. Vėlgi, tokių ir panašių tragiškų atvejų, kuomet ryžtamasi nutraukti atžalų gyvybes, iš tiesų daug. Nors kyla diskusijos, neva tragedijos buvo galima išvengti, pasakyti yra daug lengviau, nei „tas nepakeliamas sunkumas būti mama“ – ši retorika valdžios atstovų ir dalies aplinkinių, rodos, absoliučiai nejaudina.

Psichologinė pagalba buvo reikalinga visuomet, nepaisant to, jog vyresnės kartos žmonės juokiasi (iš tingių) jaunosios kartos atstovų – esą pastarieji „normaliai“ šieno pagrėbti negavo. Minėtu atveju esminis skirtumas tas, kad tokio rypavimo ne dėl vaikų (kuriuos, regis, visi jau pamiršo), o dėl suaugusio žmogaus, padariusio sunkiausią įmanomą nusikaltimą, neteko matyti nei tuomet, kai patėvis su motina uždaužė vaiką iki mirties, nei tada, kai neadekvatus tėvas įmetė vaiką į šulinį, nei kai klasika tapusi namų šeimininkė užsmaugė du sūnus diržu, sumetė į upelį ir verkė televizijos laidoje, kad jie negrįžo iš mokyklos.

Sakoma: „Problema „neišsimiegojusi“ ir „pavargusi“ auginant vaikus yra toks pats bendras dalykas, kaip ir temperatūra peršalus – tame nėra nieko ypatingo, nieko herojiško ar išskirtinio“. Tačiau kiek nuomonių, tiek ir situacijų ir įvairių skirtingus žmones talžančių emocinių sutrikimų – vienos taisyklės visiems taikyti nederėtų. 

Šiuolaikinės formuluotės teigia: „Mamos nežudo vaikų, nes yra pavargusios; jos juos žudo, nes, galbūt, yra neadekvačios“. Bet, augant nukrypimų skaičiui, daugėja ir sunkiai paaiškinamų pasekmių – nepateisinama, bet ir smerkti sudėtinga.

Pogimdymine depresija suserga apie 20 proc. pagimdžiusių moterų

Kone 80 proc. išgyvena pogimdyminę melancholiją, o pogimdymine depresija suserga apie 20 proc. pagimdžiusių moterų^[4]. Visgi, kur kas pavojingiau pogimdyminė psichozė, kurios metu kyla pavojus kūdikio ir motinos gyvybei. Tragiškai pasibaigusios situacijos tik dar kartą paliudija: kalbėtis būtina, o mamoms kartais reikia daugiau pagalbos, nei naujagimiams. 

Lietuvos visuomenė, deja, vis dar plačiai apaugusi stigmomis liečiant pogimdyminės būsenos klausimus. Jau nekalbant apie aplinkinius, kai visa giminė ateina pasidžiaugti kūdikiu, tačiau nepaklausia, kaipgi jaučiasi gimdytoja. 

Kai kuriose šalyse privaloma po gimdymo apsilankyti pas psichologą kiekvienai pagimdžiusiai mamai – to trūksta mūsų šalyje. Taip pat akivaizdžiai, kaip ir stinga operatyvių veiksmų – pašnekėjom ir toliau tylim iki sekančios tragedijos.