Bėgimas – malonumas, o ne sunkus darbas
Bėgiojimo patirtis gali būti meditatyvi ir netgi hipnotizuojanti. Tuo tarpu besikeičiančių vaizdų galimybė, kurią galime „pasiimti“ su savimi bet kur – nuo Londono centro iki Austrijos Alpių ar tankių Lietuvos miškų; tiek darbo kelionėje, tiek šeimos atostogų metu – žada švelnų vėjo dvelksmą, prisotintą endorfinų šniokštimu.
Žinoma, kartais, ko gero, nėra ūpo bėgioti, nes už lango siaučia blogas oras arba tiesiog esate pavargę po sunkių dienos darbų. Tačiau daugelis pasakytų, jog minėtas sportas visada atgaivina, įkvepia naujų minčių ir padeda pažvelgti į savo rūpesčius absoliučiai kitu jums naudingesniu kampu.
Ir iš tiesų, tikriausiai jau žinote, kad bėgimas siūlo įvairių privalumų: tai naudinga ne tik fizinei sveikatai, kadangi bėgikai vidutiniškai pragyvena daugiau nei trejus metus ilgiau, palyginti su nebėgiojančiais, tačiau ir psichinei būklei, skatindamas geresnių pažinimo funkcijų vystymąsi, emocijų reguliavimą ir gebėjimą susidoroti su stresu.
Be to, daugėja ir bėgimo klubų bei organizuojamų grupinių užsiėmimų, kurie taip pat yra puikus būdas susirasti draugų[1].
Ir vis dėlto, jei niekada nebandėte bėgioti, pradėti gali būti baisu ir nepatogu, mat jau po 10 minučių bėgimo galite „pamesti“ savo kvėpavimą. Bet jūs greičiausiai gana greitai progresuosite, dėl ko verta pamėginti.
Ištvermė didėja palaipsniui
Nesvarbu, ar esate naujokas, ar bandote „prikelti“ seną bėgimo įprotį, vertėtų suvokti, jog fiziologinis diskomfortas yra visiškai normalus dalykas.
Kai kurie psichologai aiškina ir tai, kad kiekvienas turime savo ribas. Tuo tarpu šis slenkstis yra taškas, kai mūsų kvėpavimo dažnis žymiai pagreitėja, jog išlaikytume tam tikrą individualų krūvį.
Įprastai bet kokiam žmogui tobulėjant ir įgaunant įgūdžių, šis ištvermės slenkstis didės, bet kai pirmą kartą pradėsite bėgioti, jis greičiausiai bus žemesnis, todėl diskomfortas pasireikš žymiai greičiau.
Vis tik geros naujienos tos, kad kai kurie psichologai sukūrė keletą metodų, padėsiančių bėgimą padaryti šiek tiek mažiau varginantį ir palaipsniui įdomesnį bei malonesnį.
Meskite iššūkį ribojantiems įsitikinimams. Jūsų pačių ribojantys įsitikinimai yra viena iš pirmųjų ir didžiausių kliūčių norint mėgautis bėgimu, kadangi nejučia gali kilti tokių minčių, kaip „Aš niekada nebūsiu bėgikas“, „Aš per senas bėgioti“ ar panašiai. Žinoma, kai kurie žmonės susiduria su fiziniais bėgimo apribojimais, bet nepabandžius nesužinosite.
Iškelkite sau realius tikslus. Tikslai gali būti neįtikėtinai motyvuojantys[2]. Tačiau jei užsibrėžiate pernelyg ambicingus tikslus, jie gali jus nuliūdinti. Dėl šios priežasties pastarieji turėtų būti pritaikyti jūsų situacijai bei galimybėms. Be to, rekomenduojama papasakoti draugams ir šeimos nariams apie savo tikslus – tai padės išlikti motyvuotiems.
Pasitelkite dėmesio nukreipimo „taktiką“. Darant bėgimo patirtį malonesne, galite mėginti atitraukti savo mintis nuo fizinio diskomforto pojūčių, tokių kaip dusulio ar raumenų skausmo. Išsiblaškymo būdai tuo tarpu gali būti paprasti: pabendrauti su bėgimo partneriu; klausytis muzikos ar podcast’o; pažvelgti į pro jus slenkančius vaizdus; ar pasinerti į savo mintis.
Valdykite tempą. Itin svarbu prisitaikyti prie savo kūno, kad per greitai neišeikvotumėte energijos. Kita vertus, nors patartina per daug nepasikliauti technologijomis, o labiau klausytis organizmo pojūčių, išmanusis laikrodis šiuo atveju gali būti puikus pagalbininkas mėginant sekti pagrindinius ištvermę žyminčius rodiklius.
Būtina kontroliuoti mintis
Jei neturite ištikimo bėgimo partnerio, didžiąją laiko dalį bėgiodami, ko gero, būsite vieni.
Visgi džiugu, kad galite sąmoningai kontroliuoti vidinį balsą, jog padidintumėte savo motyvaciją ir pagerintumėte bėgimo patirtį, įskaitant treniruotės valdymo tempą ar dėmesio nukreipimą, kaip aprašyta anksčiau[3].
Kai kurie psichologai kalbėdami apie bėgimo malonumą teigia, jog neva yra įrodymų, kad motyvuojantis kalbėjimasis su savimi yra ypač svarbus (pavyzdžiui, „tu gali“; „spausk stipriau“, „nepasiduok“ ir pan.), nes dėka jo galite jaustis energingesni ir ne tokie įsitempę, kas yra itin svarbu rezultatams.
Tarp kitko, rekomenduojama ne tik pasitelkti motyvuojančius monologus, bet ir mokomąsias kalbas apie tempą, kvėpavimą ar bėgimo formą (tarkim, „gali pradėti lėtai – tempą paspartinti galėsi kiek vėliau“).
Ypač naudinga kalbėtis su savimi bėgimo pradžioje, kai kūnas dažnai jaučiasi vangus, ypatingai tuo atveju, kuomet ilgai sėdite prie darbo stalo.
Galų gale, kai jau išbėgate – pasveikinkite save, – jūs įveikėte tai, kas dažnai yra sunkiausia, – pagundą pasiduoti inercijai ir atidėliojimui.
