Visą amžių įmanoma nugyventi šviesaus proto ir lėtinių ligų nenukamuotu kūnu
Mokslininkai jau seniai atkreipė dėmesį į vietas pasaulio žemėlapyje, kuriose gyvena daugiausiai šimto ir daugiau metų sulaukusių žmonių. Ir ne tik nugyvenusių iki tokio garbaus amžiaus, bet ir sugebėjusių tą laiką išgyventi be lėtinių ligų, kurios yra opus klausimas nemažai daliai civilizuotojo pasaulio.
Dvasinės praktikos, nuolatinis judėjimas, stiprūs ryšiai su šeima ir bendruomene, lėtas tempas – atsakymai rašomi tų, kurie siekia atskleisti ilgaamžiškumo paslaptis. Ir, žinoma, mityba – laikoma vienu svarbiausių ingredientų ilgo ir sveiko gyvenimo receptui.
Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį domisi, ką valgė šiuolaikiniai šimtamečiai – klausosi jų pasakojimų, vertina jų minčių aiškumą ir tyrinėja organizmus. Pasaulyje plintant pramoniniams gaminiams ir greitajam maistui, daugelio ilgaamžiais garsėjančių vietovių gyventojų mitybos įpročiai taip pat keitėsi ne į gerą. Vis dėlto, dar galima atsekti, koks maistas ir valgymo įpročiai dovanoja žmogui ilgai išliekantį jaunatviškumą.
Hunzos slėnis jaunatviškumo paslaptimis ilgai traukė mokslininkus ir gydytojus
Žinomas anglų gydytojas Robertas McCarrisonas maždaug prieš šimtą metų buvo vienas pirmųjų pradėjęs tyrinėti Hunzos slėnio tautos mitybos įpročius ir jų sąsajas su sveikata. Supama Himalajų kalnų, nutolusi nuo likusio pasaulio žmonių bendruomenė gyvena šiandieninio Pakistano teritorijoje. Nelengvai pasiekiamas Hunzos slėnis pastarąjį amžių nuolat sulaukdavo mokslininkų ir gydytojų ekspedicijų, siekiančių perprasti jų ilgaamžiškumo ir sveikatos paslaptis.
Gydytojas R. McCarrisonas, ne vienerius metus tyrinėjęs šią bendruomenę, rašė[5]:
„Mano patirtis rodo, kad tai yra pavyzdys tautos, neprilygstamos savo fiziniu tobulumu ir iš esmės laisvos nuo ligų. Šių žmonių gyvenimo trukmė neįtikėtinai ilga.“
Šis gydytojas atliko eksperimentą su žiurkėmis. Vienai jų grupei davė maisto, įprasto Hunzos slėnio tautai – visos šios žiurkės nugyveno gyvenimą be ligų. Be to, sergančioms kitos grupės žiurkėms jis irgi davė Hunzos slėnio gyventojų raciono maisto ir jos tokiu būdu pasveiko. Dalį žiurkių šis tyrinėtojas pamėgino maitinti vargingiau gyvenančių anglų įprastu maistu. Tuomet daugumai gyvūnų išsivystė įvairios ligos, jos tapo agresyvios – kandžiojo ir puolė viena kitą.
Kai kurie Hunzos slėnio tautą tyrinėję mokslininkai yra teigę, kad ten gyvenančių vyrų gyvenimo trukmė yra ir šimtas dešimt, ir net iki šimto keturiasdešimties metų[6]. Vis dėlto, ne kartą tokie tyrėjų pranešimai kritikuoti ir kalbama, kad trūksta patikimų įrodymų dėl Hunzos slėnio gyventojų amžiaus, mat nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų[9]. Kad ir kaip būtų, Hunzos slėnio gyvenimas yra įkvėpęs ne tik tokius literatūrinius kūrinius kaip Jameso Hiltono „Dingęs Horizontas“ apie amžinos palaimos šalį Šangrila, kurios gyventojai nesensta. Daugybė keliautojų patekusių į šią kalnų supamą vietovę, ją apibūdina kaip unikalią pasaulio bendruomenę.
Amerikiečių autorė Renee Taylor Hunzos slėnį aprašė kaip vietą, kurioje nėra patogumų kaip parduotuvės ar kavinės, tačiau taip pat nėra kalėjimų, policijos ar armijos, nėra nusikalstančių nepilnamečių, o skyrybos tikra retenybė. Renee Taylor rašo[5]:
„Jie sugebėjo įveikti pyktį, gobšumą, pavojingas ambicijas ir atrasti tobulą kūno, minčių ir dvasios pusiausvyrą. Hunzoje žmonės geba nugyventi iki šimto puikios psichinės ir fizinės sveikatos. Bet jų didžiausias pasiekimas tas, kad tokios ligos kaip vėžys, širdies negalavimai, žemas ar aukštas kraujo spaudimas, vaikų ligos – yra retos.“
Hunzos slėnio gyvenimą stebėjusi ir tyrinėjusi Renee Taylor pasakoja, kad čia vyrai tampa tėčiais ir devyniasdešimties metų, o moterys pastoja ir penkiasdešimties. Viena tokio gyvybingumo priežasčių, autorės svarstymu, gali būti ta, kad jie bene su kiekvienu maistu valgo daug savo gamintos visagrūdės duonos. Duoną jie kepa iš kviečių, miežių, grikių, sorų, kartais maišydami su avinžirnių, pupų ar kitų ankštinių miltais. Rennee Taylor pasakoja:
„Per mūsų kelionę, kad ir kur sustodavome pailsėti, mūsų vairuotojai gamindavo maistui čapati duoną. Jie nešiodavosi mažą rankinį malūnėlį ir maišelį kvietinių grūdų ir taip šviežiai susimaldavo miltų duonai, kurią jie kepa ant laužo.“
Gabalėlis čapati duonos, kartu su keliais abrikosais, užsigeriant šviežiu pienu – Hunzos gyventojams sotus ir pilnavertis maistas. Abrikosų kauliukų aliejus – pagrindinis riebalas, kurį jie naudoja. Be abrikosų dar augina kriaušes, vyšnias, obuolius, šilkmedžio uogas.
Nevirintas pienas, lydytas sviestas, sūris, rauginti pieno produktai – dalis jų maisto raciono. Vis dėlto, didžiausią porciją jų mityboje užima daržovės – špinatai, salotos, morkos, ropės, moliūgai, bulvės, ridikai, įvairios žolelės ar daiginti ankštiniai bei sėklos. Ir dar, jie daržovių praktiškai nelupa, tik nuplauna ir didžiąją dalį suvalgo nevirtą. Jeigu daržoves troškina, tai būtinai išgeria likusį vandenį nuo jų. Hunzos slėnio gyventojai nėra visiški vegetarai – retkarčiais jie valgo mėsą, kurią ilgai troškina[5]. Kai kurie Hunzos tyrėjai teigia, kad mėsa ir pieno produktai tesudaro gal tik apie vieną procentą viso jų maisto[6].
Žinoma, nemažai Hunzos slėnio tautos mitybos įpročių nulemta ir to, kur jie gyvena. Nuošali, didžiajam pasauliui dažnai neprieinama vieta, kur valgai tik tai, kas auga aplink ar užsiaugini pats, daug ką vartoji žalią, nes nėra pakankamai kuro virti ar šaldytuvų, kur saugoti. Tačiau Hunzos slėnio tautos gyvenimo įpročiai labai panašūs į kitų pasaulio ilgaamžiškiausiomis laikomų bendruomenių gyvenimą.
Okinavoje gyvena ilgaamžiai, kurių mityba gausi angliavandenių
Viena labiausiai žinomų ir tyrinėtų ilgaamžių bendruomenių – Japonijai priklausanti Ramiojo vandenyno sala Okinava.
„Septyniasdešimties jūs dar vaikai, aštuoniasdešimties – tik jaunuoliai, o devyniasdešimties, kai protėviai jus pakvies į dangų, paprašykite jų palaukti, kol jums sueis šimtas…tada galbūt pagalvosite apie tai“, – toks užrašas iškaltas ant akmeninio stulpo viename kaimelyje Okinavoje[9].
Šiame trijų tūkstančių gyventojų kaimelyje yra penkiolika šimtamečių ir šimtas septyniasdešimt gyventojų, perkopusių devyniasdešimtmetį. Čia, pasaulio ilgaamžių namais vadinamoje saloje, savo tyrimus ne vieną dešimtmetį vykdė Kanados mokslininkai broliai Bradley J. Willcoxas ir D. Craigas Willcoxas.
Medikai, gerontologai Willcoxai, vykdami į ekspediciją Okinavos saloje, su savimi vežėsi įrangą ir instrumentus, skirtus tirti šimtamečių kraujui, nerviniams refleksams, širdies veiklai, parengė klausimyną jų atminčiai įvertinti. Tačiau tikrasis jų tyrimas prasidėjo susitikus su pirmuoju salos šimtamečiu Nakadžima-san. Tuo metu tokių šimtamečių saloje gyveno keturi šimtai, o bendras gyventojų skaičius buvo kiek daugiau nei milijonas[9].
Ilgamečius tyrimus apžvelgiančioje knygoje mokslininkai Willcoxai kartu su bendraautoriumi japonų gerontologu Makoto Suzuki, rašo:
„Vyras mums svetingai pamojavo ir nusišypsojo. Mes, žinoma, jį palaikėme Nakadžimos-san sūnumi. Tad paklausėme, kur galėtume rasti tėvą. Šiam energingam vyrukui vakarietiškais drabužiais, kokius paprastai amerikiečiai apsirengia savaitgaliais eidami krapštytis sode, buvo ne septyniasdešimt, o šimtas metų. Ir jis kaip tik ketino eiti dirbti į sodą.“
Vos sutrikęs širdies ritmas ir nežymus dilbių storio skirtumas – tai visa, ką mokslininkai rado, ištyrę šio šimtamečio sveikatą.
„Per šimtą gyvenimo metų – jokių patologinių pakitimų. Ir tokie buvo beveik visi mūsų ištirti Okinavos ilgaamžiai“, – tvirtina gerontologai[9].
Okinaviečių mityba laikoma viena svarbiausių priemonių, padedančių išsaugoti stiprią sveikatą iki gilios senatvės. Tyrinėta ne tik, ką valgo okinaviečiai dabar, nes šiuolaikiniai jų mitybos įpročiai taip pat buvo paveikti Vakarų kultūros. Tyrinėta ir tai, ką jie valgė pastarąjį šimtmetį, kai augo ir gyveno tirti senoliai.
Jų maistas nekaloringas – gauna bene perpus (40 proc.) mažiau kalorijų nei, pavyzdžiui, amerikiečiai. Medikai Willcoxai aiškina mitybos ryšį su sveikata:
„Kai gauname mažiau kalorijų, organizme susidaro mažiau laisvųjų radikalų, kurie žaloja ląsteles. Juolab, kad neigiamų laisvųjų radikalų poveikį neutralizuoja antioksidantai, kurių gauname su daržovėmis ir vaisiais, o šių produktų okinaviečių valgiaraščiuose gausu.“
Be to, jie priduria, kad okinaviečiai pirmauja pagal daug flavonoidų turinčio maisto suvartojimą, kurių yra nemažai sojose ir kitose ankštinėse daržovėse.
„Jie didina kaulų tankį. Okinavos gyventojų kaulai itin tvirti“, – sako Okinavos mitybos tyrėjai.
Okinaviečiai valgo daug saldžiųjų bulvių – batatų, kurie ilgą laiką buvo vienas svarbiausių jų valgių. Angliavandeniai sudaro daugiau nei pusę jų viso maisto. Kaip sako jų gyvenimo būdo tyrėjai, okinaviečių ilgaamžių lėkštėje kasdien yra apie septynios daržovių ir vaisių porcijos (viena porcija, pavyzdžiui – viena morka), dvi sojos produktų porcijos ir kelis kartus per savaitę valgoma žuvis. Pieno produktų ir mėsos vartojama labai nedaug – vos keli procentai viso maisto.
„Tai kaip tik tas mitybos modelis, kuris šiuos žmones saugo nuo daugelio susirgimų, susijusių su ankstyvu senėjimu, įskaitant širdies ligas, vėžį ir insultą“, – pabrėžia knygos „Kodėl japonai nesensta. Tekančios Saulės šalies paslaptis“ autoriai. Vis daugiau atsiranda tyrimų, kad angliavandenių ir baltymų proporcija kasdienėje mityboje, kuri yra įprasta okinaviečiams – 10 ir 1 – gali būti atsakymas ne vienai su vyresniu amžiumi siejamai ligai kaip vėžys, širdies ligos ar Alzheimeris.
„Mėlynosios zonos“ – ilgaamžių vietovės pasaulio žemėlapyje
Japonijos sala Okinava – viena iš penkių vietų, kurią kadaise žemėlapyje mėlynu tušinuku pažymėjo Nacionalinės geografijos draugijos tyrėjai, siekdami atrasti vietas, kuriose gyvena ilgaamžiškiausi pasaulio žmonės, pasenstantys be didesnių sveikatos problemų. Su tyrėjų komanda kartu dirbo ir žurnalo „Nacionalinė geografija“ bendraautorius, žurnalistas, sveikatingumo aktyvistas Danas Buettneris, kuris ilgaamžių gyvenamas vietoves pavadino „mėlynosiomis zonomis“. Šių ne vieną dešimtmetį trukusių tyrimų atradimai ir pastebėjimai aprašyti jo straipsniuose ir keliose knygose. Viena jų – skirta ilgaamžių mitybai „Mėlynųjų zonų sprendimas. Valgyti ir gyventi kaip sveikiausi pasaulyje žmonės“.
Taigi, be Okinavos, tyrėjai tada žemėlapyje kaip ilgaamžių gyvenvietes dar pažymėjo Ikariją – Graikijos salą, Italijos Sardiniją, Nikojos pusiasalį, priklausantį Kosta Rikai bei Loma Lindą Kalifornijoje, Jungtinėse Valstijose, kurioje daugiausiai gyvena krikščioniškos Septintosios dienos adventistų religinės bendruomenės narių.
Visų šių vietovių ilgaamžių maistas didžiąją dalimi augalinis.
„Pupos, tarp jų juodosios ir sojos, taip pat lęšiai yra kertinis dalykas šimtamečių mityboje. Mėsa – daugiausiai kiauliena – yra valgoma vidutiniškai penkis kartus per mėnesį ir patiekiama tokia porcija, kuri dydžiu prilygsta kortų kaladei“, – savo ilgų stebėjimų išvadas aprašo Danas Buetnneris. Prie vienos iš devynių ilgo gyvenimo taisyklių jis mini ir saikingą ilgaamžiams įprastą vyno vartojimą, ypač su maistu.
Kiekvienos tirtos vietovės šimtamečių racionas šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo ten augančių augalų ir to, kiek prieinamas gyvūninis maistas – kaip žuvis, mėsa, pieno produktai. Iš visų jų mažiausiai valgoma mėsos, daugiausiai grūdų, daržovių, vaisių ir ankštinių. Štai, pavyzdžiui, ilgaamžiškiausi Sardinijos gyventojai sumaltus miežius deda į sriubą, kepa duoną ir nors miežiai ilgai laikyti varguolių maistu, jie vėl grįžta į madą. Miežiai vieni labiausiai siejamų su sardiniečių vyrų ilgaamžiškumu. Loma Lindos Kalifornijoje gyventojai dažnai pusryčiams valgo lėtai virtą avižinę košę, kuri yra mėgstama šimtamečių, be to, suvalgo po saują riešutų bene kasdien.
Ištirta, kad Nikojos pusiasalio šimtamečiai Kosta Rikoje turėjo ilgiausius telomerus, esančius ląstelėse. Telomerų trumpėjimas mokslo siejamas su senėjimu, o kuo jie ilgesni – tuo žmogus atrodo jauniau. Nikojos pusiasalio gyventojai kelis kartus per dieną valgo tortilijas, o jas gamina iš kukurūzų, prieš tai mirkytų laimo ir vandens mišinyje ir tik tada sumaltų į miltus. Iš taip apdorotų kukurūzų organizmas gali pasisavinti daugiau vitaminų ir mineralų, be to, taip apsisaugoma nuo galimų toksinų iš pelėsių.
Svarbi pasaulio ilgaamžių mitybos paslaptis, anot „Mėlynųjų zonų“ tyrėjo Dano Buetnnerio, tai, kad jie maistą valgo tokį, koks jis yra – visavertį. Knygų autorius pasakoja apie ištirtus sveikų šimtamečių valgymo įpročius:
„Jie neišmeta trynio tam, kad pagamintų baltą omletą, nenuima riebalų nuo savo jogurto, ar neišsunkia sulčių iš vaisių, atskirdami skaidulomis turtingą minkštimą. Jie nieko nededa papildomai, kad būtų pakeista valgomo maisto sudėtis. Vietoje vitaminų ir papildų jie viską gauna iš maistingo, pilno skaidulų maisto. Maistą jie ruošia paprastai. Valgo žalius vaisius ir daržoves; patys mala grūdus ir lėtai juos verda. Naudoja rauginimą – senovinį būdą, kad maistinės medžiagos organizmo būtų labiau įsisavinamos, pavyzdžiui, gamindami tofu, raugintą duoną, vyną, daržoves.“
Pasak Dano Buetnnerio, mitybos mokslininkai tik pradeda suprasti, kaip visi augalo elementai (o ne atskiros jų dalys) veikia kartu sinergiškai, kad suteiktų žmogui geriausią sveikatą.
Nors įvairių šiuolaikinių sričių mokslininkai jau daugybę dešimtmečių bando suprasti ir perteikti kitiems ilgo amžiaus paslaptis, patys šimtamečiai dažnai nežino, kodėl jie tiek gyvena.
„Nė vienas sutiktų šimtamečių nesilaikė dietos, nėjo į sporto klubą ar nevartojo papildų. Jie nesiekė ilgaamžiškumo – taip tiesiog buvo“, – rašoma knygoje „Mėlynųjų zonų sprendimas. Valgyti ir gyventi kaip sveikiausi pasaulyje žmonės“.
Tačiau svarbu ne tik tai, ką jie valgė, bet ir kur buvo auginamas jų maistas, kaip paruoštas, kokie ritualai supo valgį, kada jis buvo valgomas ir su kuo – pabrėžia autorius. Viena iš svarbiųjų taisyklių – saikingumas. „Hara Haci Bu“ – senas, su Konfucijumi siejamas posakis, kurį Okinavos salos gyventojai pasako prieš valgį. Ši sena išmintis primena, kad reikia sustoti valgius tada, kai pilvas dar ne visiškai pilnas – penktadalį jo reikia palikti tuščią.
