Valgymo sutrikimai yra slepiami
Kai esate artimi su kuo nors – šeimos nariu, romantišku partneriu, ilgamečiu draugu – greičiausiai būsite pakankamai prisitaikę prie subtilių jo elgesio pokyčių. Tačiau nemažai daliai žmonių šie pokyčiai yra susiję su valgymo įpročiais[1].
Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad draugas yra linkęs dingti į tualetą netrukus po valgio arba kad šeimos narys dažniau komentuoja savo svorį ar formą. Galbūt taip pat pasikeitė jūsų sutuoktinio valgymo įpročiai, todėl svoris staiga padidėjo arba sumažėjo.
Ir iš tiesų, valgymo sutrikimai reiškia sudėtingą būklę, dėl kurios pasikeičia elgesys, mintys ir požiūris, susiję su maistu, valgymu bei kūno įvaizdžiu, ir visa tai, deja, gali turėti sunkių ir potencialiai pavojingų gyvybei pasekmių.
Nepaisant to, valgymo sutrikimai dažnai įsišaknija paauglystėje arba ankstyvoje pilnametystėje, nors jie gali turėti įtakos bet kokio amžiaus, lyties, etninės kilmės, kultūros ar religijos žmonėms. Būtent todėl derėtų mokėti atskirti tipiškas ir netipiškas mintis ir elgesį, susijusį su mityba, kūno formomis bei svoriu, žengiant pirmuosius žingsnius valgymo sutrikimo požymių atpažinimo link.
Valgymo sutrikimų yra įvairių, kaip ir jų pasekmių
Daugelis žmonių tikriausiai yra girdėję apie nervinę bulimiją (taip pat žinomą kaip „bulimija“) arba nervinę anoreksiją (taip pat žinomą kaip „anoreksija“). Tačiau yra daugybė kitų valgymo sutrikimų, su kuriais nemaža dalis pasauliečių vis tik nėra susipažinę, ir jie gali turėti vienodai pragaištingų padarinių[2].
Nervinė anoreksija: stipri baimė priaugti svorio arba būti storam; didelis maisto apribojimas, dėl kurio dažnai sumažėja kūno svoris; dėmesys ir (arba) iškreiptas kūno formos/svorio suvokimas; sunku atpažinti ligos sunkumą.
Nervinė bulimija: pasikartojantys didesnio nei vidutinis maisto kiekio valgymo per palyginti trumpą laiką epizodai, po kurių seka vadinamasis išsivalymas (tarkim, paties sukeltas vėmimas; piktnaudžiavimas vidurius laisvinančiais vaistais) arba kitoks kompensacinis elgesys (pavyzdžiui, badavimas); persivalgymui taip pat būdingas valgymo kontrolės praradimo jausmas; savęs vertinimui didelę įtaką daro kūno forma/svoris.
Besaikio valgymo sutrikimas: pasikartojantys didesnio nei vidutinis maisto kiekio valgymo epizodai, kai nebejaučiamas sotumo jausmas (persivalgymas), kuriuos lydi kontrolės praradimo, kaltės ir diskomforto jausmai, o po to – didelė kančia.
Kitas nurodytas maitinimosi arba valgymo sutrikimas: valgymo sutrikimas, sukeliantis didelį nerimą, bet kurio simptomams nebūdinga kita diagnozė – dažnai vadinamas „netipiniu“ pasireiškimu. Tai gali būti, pavyzdžiui, netipinė nervinė bulimija (žmogus gali persivalgyti ir išsivalyti rečiau), apsivalymo sutrikimas (žmogus gali išsivalyti be persivalgymo) arba naktinio valgymo sindromas.
Vengimo/ribojančio maisto vartojimo sutrikimas: tam tikrų maisto produktų vengimas dėl akivaizdaus susidomėjimo kitu maistu ir jutiminėmis jo ypatybėmis arba susirūpinimas dėl nepalankių valgymo pasekmių (bet ne dėl baimės priaugti svorio).
Atrajojimo sutrikimas: nuolatinis maisto atpylimas nurijus, po kurio vėl kramtomas, nuryjamas arba išspjaunamas atrajotas turinys.
Bet kokiu atveju, jei galvojame apie tęstinumą, kurio viename gale yra valgymo sutrikimai, o kitame – „normalus valgymas“, galima sakyti, kad „netvarkingas valgymas“ patenka kažkur per vidurį ir reikalauja didelio dėmesio bei įsikišimo (kontrolės).
Tai nėra kažkieno „pasirinkimas“
Svarbu suprasti, kad yra daugialypė sąveika tarp biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, kurie laikui bėgant gali susilpnėti ir sukelti valgymo sutrikimus.
Kitais žodžiais tariant, tai ne tik genetinis polinkis ir sveikatos sąlygos, turinčios įtakos tam, ką galima valgyti, bet ir kultūrinės normos, marginalizacija, stigma ar buvusios bei esamos trauminės situacijos, lydimos žemos savigarbos, depresijos, nerimo ir pan.
Akivaizdu, jog valgymo sutrikimai turi neigiamą poveikį žmogui: jie gali paveikti kiekvieno kūno organo funkciją ir sukelti nepataisomą žalą bei pavojingas gyvybei situacijas, kol kai kurios neigiamos psichologinės ir socialinės pasekmės apima dar ir socialinę izoliaciją ir atsiribojimą, sunkumus reguliuojant emocijas ir didesnę toksiškų medžiagų vartojimo bei savižudybės riziką[3].
Visi šie pavojai pabrėžia būtinybę nustatyti valgymo sutrikimą, kai jis atsiranda, ir kuo anksčiau suteikti pagalbą, mat kai įsikišama anksti, atsigavimo galimybės žymiai padidėja.
Jie yra labiau paplitę, nei manyta anksčiau
Negalite pasakyti, kad kažkas turi valgymo sutrikimų, vien tik pažvelgę į juos. Visgi jei jums įtartinas jūsų artimo elgesys, reikėtų pradėti pokalbį su savo mylimuoju. (Pokalbiai, be abejo, ne visada yra lengvi, todėl svarbu stengtis, jog emocijos netrukdytų aiškiai žinutei ar pokalbio tikslui.)
Visų pirmiausia derėtų pasirinkti laiką, kai manote, kad jūs ir jūsų mylimasis greičiausiai būsite gana ramūs privačioje erdvėje. Taip pat derėtų vartoti nesmerkiančius ir nekaltinančius žodžius, vengiant kritikos. Vietoj to suteikite asmeniui galimybę pasikalbėti apie savo jausmus, jei jis to nori.
Tiesa, pradinis pokalbis gali neturėti jokių tiesioginių ar akivaizdžių pokyčių, kurių realiai reikėtų tikėtis, – svarbiausia būti nuosekliems ir kantriems.
Pavyzdžiui, jei šeimos vakarienės yra įprastos, nekeiskite rutinos, kad prisitaikytumėte prie valgymo sutrikimų turinčio asmens, nepaisant to, ar jis dalyvauja, ar ne. Tuo tarpu geriausias laikas ieškoti profesionalios pagalbos yra iš karto, kai tik žinote ar įtariate, jog kažkas yra negerai.
Tai galite pradėti daryti susisiekdami su bendrosios praktikos gydytoju, pediatru ar kitu sveikatos priežiūros specialistu, kuriuo pasitikite, kad sužinotumėte daugiau apie valgymo sutrikimus, suprastumėte jų perspektyvą arba sukurtumėte planą, kaip padėti savo mylimam žmogui prieš jam kreipiantis į specialistą ir galbūt viso gydymo metu.
Tiesiog „atsiraitokite“ rankoves, – gyvenimas mums duoda tiek, kiek esame pajėgūs ištverti, ilgainiui išsiugdant išmintį ir neįkainojamą stiprybę.
