Turime pasistengti, jei norime turėti įvairią ir įtraukią kultūros sėkmės retoriką
Jeigu esate menininkas – tai tarsi antras kvėpavimas, ir jūs neturite kito pasirinkimo, dėl ko niekas neturėtų jūsų sustabdyti nuo to, ką darote. Ir nors kūrybos istorija neretai yra nusėta kankinamų genijų, išgyvenusių siaubingą vaikystę, kupiną prievartos ir smurto, tačiau garsios menininkės M. Abramovič ankstyvieji metai apima tokio tipo išgyvenimų (be vėlesnio genialumo) transformavimą į kitką, – ji, kaip žinia, ne iš tų pasauliečių, kurie skausmą, sukrėtimą ir negandas romantizuoja kaip būtinas sėkmės sąlygas.
Visgi šiai kūrėjai labai svarbu skaityti apie kitus garsius kūrėjus, kurie išgyveno traumuojančias vaikystės istorijas – visų pirma todėl, kad kiekvienam, kuris kada nors buvo sugniuždytas nepalankių aplinkybių, šios istorijos suteikia garantiją bei viltį, jog įmanoma gyventi visavertį gyvenimą, kuris kadaise buvo išdalytas; antra, todėl, kad asmeniniai pasakojimai verčia suabejoti „privilegijuota“ praeitimi apie tokius žmones liečiančią bene automatinę prielaidą, jog tie, kurie sulaukė viešo pripažinimo ir kapitalistinės finansinės sėkmės šalutinio produkto, turi gyventi išimtinai žavų gyvenimą, – akivaizdu, kad daugelio kūrėjų priešistorės liudija ką kitą.
Šios istorijos trumpas priminimas toks, jog būtina paisyti XIX amžiaus škotų rašytojo ir teologo Iano Maclareno (dažnai klaidingai priskiriamo Platonui) žodžių: „Būk malonus, nes kiekvienas sutiktas kovoja sunkią kovą“[1].
Štai kodėl mane iš karto sujaudino ir labai nudžiugino menininkės M. Abramovič indėlis į „Getting There: A Book of Mentors“ – teisininkės, fotografės ir rašytojos Gillian Zoe Segal skatinantį sąvadą, iliustruojantį mintį, kad sėkmė neva ateina per degustacinį meniu, kuriame pateikiamos nepaprastai įvairios sėkmės istorijos.
Puikūs menininkai praleidžia visą gyvenimą, kurdami jėgą iš savo žaizdų
M. Abramovič formavimosi metai, kad ir išties skaudinantys, nėra visiškai neįprasti mums, užaugusiems Rytų Europoje: nors moters patirtis neabejotinai priklausė nuo jos tėvų asmenybių, kūrėja taip pat atspindi bendresnes kultūrines patologijas, susijusias su drausme ir chronišku emocijų neigimu.
Derėtų pabrėžti ir tai, jog menininkė užaugo su neįtikėtina kontrole, drausme ir netgi smurtu namuose[2]. Kitais žodžiais tariant, viskas buvo mažų mažiausiai ekstremalu.
M. Abramovič tvirtina, kad niekuomet nesulaukė ir mamos dėmesio – bučinys yra iki šiol nematytas svečias. Tuo tarpu kai ji kitados paklausė kodėl, jos motina atsakė: „Todėl, kad tavęs neišlepinčiau“. Akivaizdu, kad buvo pernelyg daug taisyklių – beveik „tobula“ tvarka. Iliustruodama, kaip toks auklėjimas iškreipia tikrovę, M. Abramovič pasakoja atvirkštinę reakciją į patirtį, kuri daugumai vaikų greičiausiai atrodytų visiškai slegianti.
Pavyzdžiui, kuomet iškrito vienas pieninis dantis ir kraujavimas nesiliovė, šeima pagalvojo, kad ši gali sirgti hemofilija (paveldima, sunkia, kraujavimą sukeliančia liga), todėl M. Abramovič buvo paguldyta į ligoninę beveik metams.
Keisčiausiai tai, jog šis laikotarpis, anot jos, buvo pats laimingiausias bei nuostabiausias laikas gyvenime, mat visi ja rūpinosi ir niekas nebaudė. Ir vis dėlto šiomis atšiauriomis sąlygomis M. Abramovič neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik lavinti kūrybiškumui būtiną įgūdį – tą gyvybiškai svarbų „vaisingos vienatvės“ gebėjimą, pavertusį ją tuo, kuo yra dabar.
Piešimas tapo objektyvu, per kurį ji matė pasaulį
Vieną dieną garsi menininkė gulėjo ant žemės ir žiūrėjo aukštyn, kol virš jos skriejo keli lėktuvai, padarydami neįtikėtinas linijas, tarsi piešinius.
Ši gi stebėjo, kaip jie atsiranda, formuojasi, o paskui išnyksta. Ir kone išart suvokė, jog tai buvo beveik dvasinė patirtis, leidusi suprasti, kad meną galima sukurti praktiškai iš nieko.
Galima, pavyzdžiui, panaudoti ne tik vandenį, ugnį, žemę ir vėją, bet ir save. Svarbiausia yra koncepcija[3].
Pirmieji jos žingsniai pasirodymuose – tai, kas tuo metu nebuvo laikoma meno forma – dažnai buvo vieši suklupimai. Tačiau nepaisant dažnos spaudos pajuokos ir kritikos, ji ir toliau demonstravo savo fizines bei psichines ribas, rengdama provokuojančius pasirodymus, kurie ginčijo pagrindines mūsų prielaidas apie tai, koks menas turėtų būti.
Tuo tarpu jau būdama dvidešimties, M. Abramovič vis dar gyveno su tėvais ir buvo nuolat baudžiama motinos, kuri ir toliau ją mušė ir net degino jos sukurtą meną.
Vis tik ilgainiui įvyko kažkas, kas pakeitė kūrėjos gyvenimą: per savo dvidešimt devintąjį gimtadienį M. Abramovič gavo kvietimą pasirodyti Nyderlandų televizijos laidoje ir į namus daugiau nebegrįžo.
Ir štai, galiausiai į odą įaugusios drausmės pamokos davė peno pasirodymams – iki šiol kiekvienas menininkės „seansas“ yra paremtas drausme ir konkrečiais nurodymais, kurie turi būti vykdomi prieš visuomenę. Tai tapo rėmu.
Kita vertus, galbūt visi mūsų traumų ir nesėkmingų patirčių įveikimo mechanizmai yra (arba gali būti) mūsų meno kūriniai.
