Prieš akis – gluminančios patirtys
Mirties metu žmonės atrodo kaip labai maži konteineriai, supakuoti taip tankiai, kad akimirksniu galime suvokti tik dalį to, kas yra mumyse.
Nepaisant to, sakyčiau, jog jūsų vaikai nėra tiesiog vaikai. Jie yra gyvenimo patirties ištroškę sūnūs ir dukterys. Ir vis dėlto kiekvienas iš mūsų esame kažkieno vaikas – fiziologiškai, psichologiškai arba abu – dainuojantis per mus, ir visai nesvarbu, ar mums patinka melodija, ar ne.
Šis faktas tampa absoliučiai trikdantis, kai pradedi giliai mąstyti apie esmines, daugiasluoksnes realijas, esančias po žemišku, netgi savotiškai banaliu fakto „faktiškumu“.
Kita vertus, tėvai – pati tavo paties samprata. Na, o suvokimas, jog tu – ši nepaprastai sudėtinga gyslų ir savasties visuma, tviskanti milijonais idėjų ir aistrų bei įvairių išgyvenimo pasaulyje būdų, kurie tave daro tavimi – prasidėjai kaip žvilgtelėjimas kažkieno kito akyse, arba, kitaip tariant, cheminių reakcijų rinkinys, ilgainiui tapąs molekulėmis ir kažkieno kito kūno ląstelėmis.
Nuomonė, kad tiek daug jūsų asmenybės matmenų, kuriuos laikote savaime suprantamu dalyku suvokdami pasaulį, sukūrė kažkas kitas, o ne jūs patys (ir galbūt ne kūnas, kuris pagimdė ląsteles, tapusias jumis); tas „kažkas“, kuris jūsų kosmogonijoje užima keistai stulbinančią arbitro poziciją, atspindi keistą jausmą, išreiškiantį technologijų asistavimo ir sukimosi voverės rate galimybę.
Akivaizdu, kad gluminanti patirtis, susijusi su tuo, kas nutinka, kai tas arbitras peržengia jų pačių nebūties slenkstį, yra tai, ką žmonės perduoda kitai kartai.
Mano patarimas čia yra labai konkretus ir įgyvendinamas. Turėtumėte praleisti su tėvais tiek laiko, kiek galite. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet nustebsite, kaip tai gali būti sunku.
Žinoma, su jautriu įspėjimu derėtų pripažinti, jog yra žmonių, kuriems ši bendroji direktyva netaikoma. Tačiau giliausia tėvystės užduotis – besąlygiška meilė[1].
Jei turėjote blogus santykius su tėvais, tai gali virsti košmaru
Net jei nekenčiate tėvų – net jeigu jūsų tėvai fiziškai ar emociškai smurtavo – jie yra jūsų dalis tokiu būdu, kuris peržengia asmenybę ar net charakterį; kuris slypi po kasdieniu aš.
Visgi jie jums perdavė esmę, nors pastaroji gali būti veik neatpažįstama[2].
Bet kokiu atveju, buvimas su mirštančiais tėvais yra būdas pagerbti faktą – tokį paprastą, bet kartu menkai suprantamą – kad jų greitai nebeliks, o kartu su jais ir jūsų patirtis, kaip jūs, ko gero, žinote, bus jų pagrindinis būdas pažinti save.
Šio dvigubo pripažinimo esmė yra kieta tiesa, kad mes nieko nežinome apie tai, kas esame ir ką reiškia mūsų gyvenimas.
Tačiau niekas nepadaro šių klausimų aiškesnių už buvimą šalia mirštančio žmogaus, mat tai, kaip žinia, gali palaužti, arba, atvirkščiai, numalšinti jausmus, kurie yra gilesni ir galingesni už viską, ką manėte žiną.
Kita vertus, net jei ir turėjote mylinčius ir aiškius santykius su savo tėvais, ši patirtis greičiausiai jus priblokš: jums gali tekti žiūrėti, kaip atrodo, kuomet jūsų tėvai psichiškai bei fiziškai lūžta ir suyra į tai, ko negalite atpažinti.
Tam tikrais atžvilgiais tai baisu, ir daugeliui žmonių taip atrodo. Tačiau yra ir kita šio įvykio, šios neišvengiamos patirties pusė: matydami šį lūžimą, matome tą savo tėvų dalį, kuri netenka žmogiškosios prasmės; apie kurią nieko nežinome ir kuriai žmogaus smegenų talpykla yra per maža, jog suteiktų formą arba kokią nors kitą etiketę.
Susiduriame su mūsų pačių savęs pažinimo ribomis
Pažinti savo jausmus sunku, kadangi juose neretai yra daug emocijų, ir sunku pasakyti, kuri yra tikriausia.
Visgi akivaizdu, kad kai tavo tėvai mirs, tu jų daugiau nebepamatysi. Galbūt manote, jog tai suprantate, bet kol tai neįvyks, nesuvoksite.
Paviršutiniškai prieštaringa sakyti, bet ši gyvenimo dalis iš tikrųjų atitinka gilesnę visa ko prasmę: tu gimei vienas, tu mirsi vienas. Tuo tarpu tarpinės erdvės vertė yra pasitikėjimas ir meilė.
Tačiau yra ir kita tiesa: jūs iš esmės negimstate vienas; tavo mama buvo (yra) su tavimi, o gal šalia boluoja ir tėčio figūra. Žinoma, jų dėmesys galėjo būti meilus, o gal šiurkštus bei kietakaktiškas, arba ir vienas, ir kitas. Bet jie buvo su tavimi (vienaip ar kitaip).
Dėl šios priežasties kai jie miršta, prisiminkite tai, gerbdami ne tik savo, bet ir jų vidinį pasaulį.
Ir iš tiesų, mirtingumas yra it raktas į visavertį gyvenimą, stengiantis skrupulingai pasinaudoti kone visais gyvybę atperkančiais „pakvietimais“, švelniai (kartais nelabai) iliustruojančias tam tikrą gyvenimo ciklo meditaciją[3].
