Unikalaus ir visiems tinkančio patarimo, kaip išgyventi netektį, nėra
Turbūt dažnas kartais susimąstome apie gyvenimo trapumą, jo prasmę. Nepatyrusiems netekties dažnai atrodo, kad gyvenimas tęsis dar ilgai, o brangūs žmonės visada bus šalia. Dėl to dažnai atidėliojame susitikimus. Nepagalvojame, kad ištarti „myliu“, „pasiilgau“ galime nebesuspėti.
Artimo žmogaus netektis priverčia sustoti net ir labiausiai skubančius. Tuomet bereikšmėmis tampa materialinės užgaidos ar kasdienės problemos, kurioms atiduodame didžiąją dalį savo jėgų ir laiko.
Praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bet giliausią randą sieloje palieka mylimų, pačių artimiausių žmonių netektis. Susitaikymas su netektimi, mokymasis gyventi be artimo palikusio šį pasaulį – skausmingas ir laiko reikalaujantis procesas. Nėra unikalaus netekties skausmo malšinimo recepto ar patarimo, kaip užgydyti sieloje atsivėrusią žaizdą, tačiau apie tai, kaip susitaikyti ir atrasti jėgų tolesniam gyvenimui, pataria psichologai.
Netektis yra skaudžiausia iš bet kokių pasikeitimų gyvenime ar streso priežasčių. Pamatuoti kiekvieno žmogaus individualiai išgyvenamo skausmo lygį sunku. Artimo žmogaus netektis su niekuo nepalyginama.
Mokslininkai pačiu didžiausiu balu pagal skausmingumą vertina sutuoktinio mirtį. Tačiau netektis patyrę žmonės, savipagalbos forumuose pasisako, kad dar skaudesnė yra vaikų mirtis.
Mes visi esame skirtingi todėl natūralu, kad ir netektis išgyvename skirtingai. Vieni yra labiau pasirengę akistatai su mirtimi todėl ir patį mirties faktą priima lengviau, lengviau praeina gedėjimo kelią. Tuo tarpu kiti atidėlioja bet kokias kalbas apie gyvenimo pabaigą, mirtį, tad natūralu, kad pastarieji gali mirties faktą priimti skausmingiau.
„Tik pats netektį išgyvenantis žmogus gali pasakyti, ką jam reiškė žmogus, kurio neteko, ką jis jaučia lankydamas kapus ar priešingai – jų nelankydamas“, – teigė Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centro psichologė, Utenos kolegijos dėstytoja Zita Ribokienė.
Pašnekovei yra ne kartą yra tekę konsultuoti žmones patyrusius netektį. Tačiau pateikti universalų patarimą tinkantį kiekvienam, anot psichologės, nelengva.
„Besikreipiantis žmogus jau dažnai būna atradęs savo gedėjimo būdą, tik nori pasitikrinti ar tai, kas vyksta su juo, yra normalu.
Mirtis tai yra pasikeitimas, kai mūsų gyvenime nebelieka mums artimo žmogaus, jo atliekamų vaidmenų. Labai svarbu, kad žmogus priimtų netekties faktą – tai padaryti padeda net žodžio „mirė“ vartojimas, vietoje žodžio „išėjo“, supratimas, kad netektis yra neišvengiama, kad tokiu atveju normalu jausti skausmą, sielvartą, kad po visų skausmingų išgyvenimų ateis palengvėjimas.
Žmogus gali verkti, jei tai padeda, nereikėtų to drausti, ypač laidotuvių metu. Labai svarbu priimti kitų pagalbą, išsikalbėti apie liūdesį, sielvartą, ilgesį, vienatvės pojūtį ir kitus jausmus. Pagaliau – priimti pasikeitusį gyvenimą, kuriame daug kas bus kitaip“, – teigė psichologė.
Svarbiausia – būti šalia netektį išgyvenančio žmogaus
Tačiau verkti ir išlieti jausmus žodžiais gali ne kiekvienas žmogus. Neretai skirtingus išgyvenimus nulemia kultūra, aplinkinių įtaka. Kai kuriose šeimose nuo pat vaikystės mokoma, kad verkti ar kitaip rodyti savo jausmus nedera.
Dažniausiai taip auklėti žmonės ir atsisveikinimą su mirusiuoju, netektį išgyvena be ašarų. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad šiems žmonėms yra lengviau ar mažiau skausminga. Nemokantys atvirai reikšti jausmų, linkę į vienatvę, uždari žmonės, psichologės teigimu, neretai turi gana turtingą dvasinį pasaulį, įvairių meninių gebėjimų, būna apsiskaitę. Todėl jiems išgyventi skausmą gali padėti dienoraščio, laiškų rašymas mirusiajam ar tiesiog jausmų išraiška per savo gebėjimus. Uždariems žmonėms galima padėti išgyventi tiesiog būnant šalia jų, rodant dėmesį bei leidžiant žinoti, kad mes juos suprantame.
Kartais gedinčiajam gali prireikti ir fizinės pagalbos. Sunkiau išgyvenantis netektį žmogus gali net pamiršti, kad reikia pavalgyti, gali nebesugebėti atlikti elementarių įprastų buities darbų. Tokiais atvejais, anot psichologės, reikėtų tiesiog būti šalia ir pasirūpinti gedinčiojo fiziniais poreikiais[1].
Netekties išgyvenimams būdingas kaltės jausmas, bet svarbiausia – nekaltinti
Netekties išgyvenimams būdingas kaltės jausmas – tai yra viena iš netekties išgyvenimo stadijų, kai žmogus klausia savęs, ar pakankamai dėmesio skyrė mirusiajam, ar viską dėl jo padarė. Pasak psichologės Z. Ribokienės, kaltės jausmas yra vienas iš sunkesnių jausmų, kuris gali lydėti ypač tuo metu jei žmogus mirė netrukus po didelio barnio, konflikto.
„Kaltinti savęs nereikėtų, juk mūsų konfliktuose dažniausiai kažkiek kaltos būna abi pusės, tuomet išgyventi bus lengviau. Gedėjimas taps lengvesnis, jei žmogus sugebės neteisti savęs“, – teigė psichologė.
Pasitaiko atvejų, kai po mirties gedintieji jaučia palengvėjimą. Tokie išgyvenimai, anot kalbintos psichologės, gedintiesiems būdingi kuomet miršta ilgai sirgęs, kentėjęs sunkius skausmus žmogus, kurio kančias palengvinti artimieji buvo bejėgiai.
„Dvasios ramybė gedinčius gali lydėti žinant, kad jie viską, ką galėjo, padarė dėl mylimo žmogaus, kad jis daugiau nebekenčia nepakeliamų skausmų“, – tikino psichologė.
Mirusieji lankosi sapnuose
Išgyvenantieji netektį neretai mirusį artimą sutinka savo sapnuose. Gedintieji taip pat gali išvysti mirusio žmogaus siluetą, tam tikrais momentais išgirsti žingsnius ar balsą. Pasak Z. Ribokienės, sapnai reiškia, kad gedintieji dar neatsiejo savęs nuo mirusiojo, bet tai tėra pasąmonės išraiška vis dar sauganti norą vėl pamatyti artimą žmogų.
„Kad ir kokie būtų sapnai, gedėjimo procese jie veda link pasveikimo“, – tikino pašnekovė.
Malšinti netekties skausmo vaistais ar alkoholiu specialistai nerekomenduoja, nes tokios priemonės negali padėti palengvinti išgyvenamų jausmų. Priešingai, raminančiųjų vaistų vartojimas ar alkoholis tik užtęsia gedėjimo procesą. Anot psichologės, pagalbą gedinčiajam gali suteikti bet kas iš artimųjų, gebantis išklausyti žmogų. Tačiau jeigu gedėjimo procesas užsitęsia ilgiau nei metus ar dvejus, tuomet reikėtų kreiptis rimtesnės pagalbos į specialistus[2].
Grįžti, paminėti, prisiminti
Pastaruoju metu ypač sparčiai keičiasi tradicijos, formuojasi nauji švenčių minėjimo papročiai, kinta ir atsisveikinimo su mirusiais formos. Pasak kalbintos psichologės Zitos Ribokienės, atsisveikinimas su mirusiuoju per šermenis padeda priimti netekties faktą.
Tais atvejais, kai dėl svarbių priežasčių karstas yra uždaras ar iš karto pastatoma tik urna su mirusiojo pelenais, artimiesiems sunkiau patikėti mirties faktu. Tuo tarpu šimtmečiais egzistavusios gedėjimo tradicijos padeda stabtelėti, susimąstyti ir pagalvoti apie gyvenimo prasmę, atiduoti pagarbą mirusiam, praeinant visus gedėjimo etapus ir palaipsniui susitaikyti su netektimi.
Mirusiųjų pagerbimo diena iš naujo prikelia skaudžius prisiminimus, paskatina juos vėl išgyventi. Tačiau ši diena kartu yra ir pakvietimas grįžti į praeitį, suteikia progą susitikti, paminėti mirusiųjų atminimą, prisiminti per gyvenimą nuveiktus jų darbus, kartu išgyventas džiaugsmo akimirkas bei toliau eiti netekties išgyvenimo keliu ir atsisveikinti su mirusiais.
