Bažnytinė hierarchija galutinai susiformavo V amžiuje
Balandžio viduryje monsinjoras Rolandas Makrickas (51) Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje buvo įšventintas į vyskupus. Ilgametę diplomato darbo patirtį turintis R. Makrickas nuo 2021 metų gruodžio vidurio yra Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras. Visuomet smagu ir malonu girdėti apie tokius tautiečių pasiekimus. Tačiau, ar visada suprantame, dėl ko džiaugiamės ir ką reiškia būti vyskupu ar juo tapti? Kuo skiriasi vyskupas nuo arkivyskupo?
Katalikų vyskupus skiria Romos vyskupas – popiežius, kitų Bažnyčių vyskupai yra renkami.
Tiesa, kadaise taip buvo ir katalikų bažnyčioje. Tačiau istoriškai žvelgiant, terminas episcopos neretai yra susijęs su kitu terminu presbiteros. Šalia tų tarnysčių dar minimos kitos charizmatinės tarnystės (pranašai, keliaujantys pamokslininkai ir kt.), kurios yra skirtos burti vietinę Bažnyčią ir skelbti Dievo Žodį.
Pirmasis aiškiau aprašęs jau susiformavusią Bažnyčios hierarchinę struktūrą yra šv. Ignacas iš Antijochijos, nukankintas II amžiuje. Jis vyskupą vadina vietinės Bažnyčios vadovu, kuriam padeda presbiteros ir diakonai. Jie yra Kristaus atvaizdas savo tautai. II amžiaus pabaigoje jau aiškiau išryškėja tos trys hierarchinės tarnystės: vyskupas, kunigas ir diakonas.
V amžiuje galutinai susiformuoja hierarchiniai laipteliai, aukščiausias iš jų yra vyskupystė. Bendruomenė jau nebėra aktyvi, renkant kandidatą į vyskupus, apie tai sprendžia popiežius ir kiti vyskupai[4].
Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai, pašventinti Šv. Dvasios
Per įšventinimą kai kurie iš Bažnyčios tikinčiųjų gauna galią veikti Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios dovaną ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone. Vyskupai, įšventinimo sakramento pilnatvės dalininkai, per įšventinimo liturgiją gauna Šventosios Dvasios jėgą būti autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais. Bažnyčioje Kristaus, kaip kūno galvos asmenyje, jie turi tris pareigas: mokyti, švęsti liturgiją ir vadovauti[13].
Kalbėdami apie vyskupo tarnystę, pirmiausia turime prisiminti Jėzaus ir pirmųjų jo suburtų mokinių liudijimą. Naujajame Testamente skaitome apie tai, kad Jėzus išsirenka Dvylikos mokinių būrį, kurie, anot evangelisto Luko, turės tapti Kristaus Prisikėlimo liudytojai. Mato ir Morkaus evangelijos pabrėžia, kad Dvylika – tai ateinančios Dievo karalystės pirmavaizdis, atstovaujantis krikščioniškoms bendruomenėms. Evangelistas Jonas apie juos kalba kaip apie tuos, kurie atstovauja Kristui Ganytojui, esančiam su savo kaimene. Apaštalo Pauliaus laiškuose jų uždavinys suvokiamas kaip pareiga burti bendruomenes ir vadovauti joms.
Ankstyvosios Bažnyčios gyvavimo laikotarpiu matome raidą, kai vietoj Dvylikos mokinių, vėliau imtų vadinti apaštalais (apostolos – gr.k. pasiuntinys, veikiantis siuntėjo vardu), atsirado vyskupai (episcopos – gr. k. sergėtojas, prižiūrėtojas) – apaštalų įpėdiniai, paskirti vadovauti krikščionių bendruomenėms[4].
Vyskupai buriasi į vyskupų kolegijas
Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai, pašventinti Šv. Dvasios. Jie tampa Bažnyčios ganytojais, kurių pagrindinis uždavinys: mokyti, šventinti ir vesti jiems patikėtą tautą.
Bendrystėje su popiežiumi jie sudaro vieną vyskupų kolegiją. Pats Kristus suteikia apaštalams ir jų įpėdiniams galią būti Bažnyčios vadovais, kurie tai realizuoja per kolegialumo ryšį su kitais ganytojais ir vienybėje su šv. Petro įpėdiniu – popiežiumi[4].
Pagal dabartinę kanonų teisę popiežius turi pasirinkti ir skatinti būdus, kuriais vyskupai turi veikti kolegialiai, pavyzdžiui, ekumeninėje taryboje. Jis turi sušaukti susirinkimą, jam pirmininkauti (asmeniškai arba jo deleguotų asmenų), perduoti, sustabdyti arba paleisti tokią tarybą ir patvirtinti jos nutarimus. Katalikų bažnyčia moko, kad vyskupų kolegija, suburta į tarybą arba atstovaujama popiežiaus, gali mokyti kai kurių apreikštų tiesų, kurios reikalaujama, kad būtų absoliučiai ir galutinai (neklystamai) laikomasi[5].
Vatikano II Susirinkimas daugelį vietinių bažnytinių reikalų pavedė spręsti „kompetentingai teritorinei bažnytinei vyresnybei“. Lietuvos teritorinę bažnytinę vyresnybę juridiniu aktu 1965 m. vasario 10 d įformino Telšių vyskupas Petras Maželis. Tol, kol joje daugumą sudarė vyskupijų valdytojai be vyskupo šventimų, ji buvo vadinama Lietuvos vyskupijų Ordinarų kolegija. Pagausėjus vyskupų, ji buvo pertvarkyta į Lietuvos vyskupų konferenciją ir taip vadinama Apaštalų Sosto dokumentuose.
Šventojo Sosto žinyne Annuario Pontificio Lietuvos vyskupų konferencija pirmąkart paminima 1971 m.
Sovietų Sąjungoje prasidėjus pertvarkos procesams, Lietuvos Katalikų Bažnyčios nevaržomo veikimo pradžią ženklino 1988 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais paskelbti Lietuvos hierarchų dokumentai: kardinolo V. Sladkevičiaus viešas pareiškimas, Lietuvos katalikų episkopato pareiškimas-pasiūlymas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos deklaracija (paskelbti 1989 m. Katalikų kalendoriuje – žinyne). Bažnyčiai tolydžio atgaunant veikimo laisvę prasidėjo naujas LVK plėtros etapas.
2001 m. balandžio 20 d. buvo patvirtintas atnaujintas Lietuvos vyskupų konferencijos statutas[6].
Kas gali būti vyskupu ir kaip juo tampama?
Pirmajame laiške Timotiejui Naujasis Testamentas mini vyskupų pasirinkimą ir būtiną kvalifikaciją: „Kas trokšta vyskupo pareigų, tas trokšta kilnios užduoties“. Jame išvardijami vyskupo bruožai, įskaitant tai, kad jis yra santūrus, svetingas, mokantis mokyti, švelnus, nemėgstantis pinigų, neseniai atsivertęs ir geros reputacijos.
Pagal Bažnyčios įstatymą vyskupas turi būti „išsiskirti tvirtu tikėjimu, gera morale, pamaldumu, uolumu sielai, išmintimi, apdairumu ir žmogiškomis dorybėmis“. Be to, jis turi būti geros reputacijos, ne jaunesnis kaip 35 metų, bent penkerus metus įšventintas kunigu ir turėti teologijos daktaro arba licenciato laipsnį[9].
Rytų Bažnyčia viename VII a. sinode (II Trullanum Sinodas 691m.) nusileido tada paplitusiai praktikai ir leido iki šventimų vedusiems kunigams toliau gyventi santuokoje. Tik vyskupams liko privaloma senoji praktika. Popiežiai šią taisyklę paliko galioti ir į vienybę su Apaštalų Sostu grįžusiems Rytų Bažnyčios kunigams.
Vyskupai įprastai renkami tik iš vienuolių luomo, kuriame celibatas išliko privalomas. Tačiau jei vyskupu būna išrenkamas vedęs kunigas, tai jis privalo nuo savo žmonos atsiskirti.
Apskritai, Rytų Bažnyčios tikintieji vedusius kunigus vertina kitaip nei kunigus iš vienuolių luomo. Jie irgi mano, jog nevedęs kunigas tobuliau atspindi kunigo idealą, ir juo labiau pasitikima per išpažintį[8].
Galimi kandidatai į vyskupus yra skelbiami kas trejus metus
Konsultuodamasis su savo provincijos vyskupais, arkivyskupas rekomenduoja tinkamus kandidatus į Šventąjį Sostą per apaštališkąjį nuncijaus biurą Vašingtone, D.C. Kai prireikia naujo vyskupo ir paaiškėja galimi kandidatai, nuncijaus tarnyba pradeda tyrimo procesą. Vyskupai, įskaitant pareigas einantį vyskupą (tuo atveju, kai vyskupas netrukus išeina į pensiją), ankstesni vyskupijos vyskupai (jei buvo) ir kiti provincijos vyskupai, svarsto kandidatus. Tada kunigų ir tikinčiųjų apklausa pradeda vyskupų atrankos procesą. Asmenims – tiek kunigams, tiek pasauliečiams, gerai pažįstantiems kandidatą, išsiunčiama anketa. Šis etapas vykdomas popiežiaus antspaudu, o tai reiškia, kad atsakantieji į anketas negali su niekuo jų aptarinėti. Anketose ieškoma informacijos apie kandidato sveikatą, intelektinius gabumus, maldos gyvenimą ir pastoracinį uolumą[9].
Kuo skiriasi vyskupas ir arkivyskupas?
Sakramentiškai kalbant, skirtumo nėra.
Pašauktas ir pašventintas Jėzaus Kristaus kunigystės pilnatvei, vyskupo augziliaro, vyskupijos vyskupo, arkivyskupo ir net kardinolo įšventinimas nesiskiria. Net pats popiežius nėra „įšventintas“ popiežiumi. Jis taip pat yra vyskupas[12].
Arkivyskupas paprastai prižiūri vyskupiją, tvarko jos reikalus, bendradarbiauja su kitais kunigais, vyskupais, Popiežiumi ar Patriarchu. Pagal religinius paaiškinimus, arkivyskupas yra aukštesnis už kunigą, bet žemesnis už Popiežių ar Patriarchą[11].
Visi vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, turi tokią pat charizmą, orumą ir sakramentinę valdžią kaip ir Bažnyčios magisteriumo nariai. Nors popiežius dėl savo pareigų naudojasi tam tikromis ypatingomis teisėmis ir privilegijomis, būdingomis jo, kaip Šv. Petro įpėdinio, vaidmeniui, skirtumas tarp kitų vyskupų yra bažnytiniu – arba Bažnyčios – lygmeniu ir daugiausia yra kanonų teisės dalykas.
Nors popiežius turi visišką, aukščiausią ir visuotinę galią ir jurisdikciją visai Bažnyčiai, vyskupijos vyskupas arba arkivyskupas – dažnai vadinamas „paprastuoju“ – turi galią ir jurisdikciją mažesniam Bažnyčios kampeliui, t. y. savo vyskupijai.
Skirtumas tarp vyskupo augziliaro ir tos pačios vyskupijos ordinaro yra vyskupijos valdymo teisėse. Vyskupai augziliarai (nors techniškai vyskupijų vyskupai savo „titulinio sosto“ atžvilgiu) vykdo savo sakramentinę valdžią gavę vietos ordinaro leidimą ir suderindami su juo. Skirtingai nei vyskupas koadjutorius, vyskupas augziliaras automatiškai neturi paveldėjimo teisės, jei eilinis vyskupas atsistatydina arba miršta.
Paprastai titulas „arkivyskupas“ reiškia metropolitinės arkivyskupijos vyskupijos vyskupą, tačiau taip būna ne visada. Popiežius gali suteikti „arkivyskupo“ garbės titulą vyskupams, tarnaujantiems Vatikano kurijose arba diplomatiniuose postuose.
Vyskupo augziliaro vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo vyskupijos, tačiau apskritai vyskupai augziliarai gali padėti konfirmacijose, krikštynose, įšventinimuose ir specialiose Mišiose ar net tam tikros vyskupijos dalies regioniniame valdyme[12].
Lietuvos vyskupijos sudaro dvi bažnytines provincijas
Po Šventojo Sosto įvykdyto administracinio perskirstymo 1991 m. gruodžio 19 d. Lietuvoje yra dvi bažnytinės provincijos: Vilniaus ir Kauno.
Vilniaus bažnytinę provinciją sudaro Vilniaus arkivyskupija, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos.
Kauno bažnytinę provinciją sudaro Kauno arkivyskupija, Vilkaviškio, Telšių ir Šiaulių vyskupijos.
Tačiau vyskupystė nėra paprasčiausia Bažnyčios administracijos išraiška.
Vyskupystės prigimtis yra sakramentinė ir tai pasireiškia ne vien įšventinimo metu, bet persunkia visą vyskupo tarnystę, kuri yra Kristaus tarnystė per vyskupo tarnystę. Vyskupų dėka tarp tikinčiųjų būna Kristus. Čia reikia paminėti, kad kunigai visada ir visur yra (tik!) vyskupo įgaliotiniai ir pasiuntiniai, atstovaudami jam, atstovauja Kristui. Iš čia ir esminė sakramentinė kunigų priklausomybė savo vyskupui. Geriausias to pavyzdys – Eucharistija, kurios šventimo metu visada turi būti ištariamas vietos vyskupo vardas[13].
