<h2>Pasaulis gali būti ir „giliai“ rimtas, ir netikėtai linksmas</h2>
<p>Tikiu, jog daugeliui draugystė visada buvo labiausiai prieinama iš santykių – tikrai daug labiau nei romantiška meilė.</p>
<p>Ji, mūsų visų žiniai, suteikia emocijų sąveikos buferį, atstumą, kuris padaro intymumo riziką pakeliamą, o erdvę tokią, kuri padeda kitam žmogui saugiai likti kitu žmogumi. Galų gale, mūsų pasaulis vis tik nesugebėjo suteikti draugystei prideramo kritinio socialinio „instituto“ kaip tobulėjančios moralinės patirties, kaip nepaprastai subtilios, bet esminės dorybių sąveikos, reikalingos žmogui palaikyti.</p>
<p>Visgi turbūt didžiausia bet kokios sąjungos dovana yra būdas, kuriuo žmonės formuoja vienas kito požiūrį į pasaulį ir buvimą jame – abipusį didinantį dialogą tarp jų dviejų buvimo galimybių.</p>
<p>Pabrėžiant dėmesio sąvokos prasmę, tai gali prasidėti gana paprastai: pamatyti, kaip medžių, su kuriais prasilenkiame, mirgėjimas aptemdo akis, itin skiriasi nuo kregždės, žaidžiančios auksiniame vasaros ore, užfiksavimo[1]. Žinoma, išties malonu pastebėti tokius dalykus. Tačiau dėmesys be jausmo yra tik savotiška ataskaita. Atvirumas – empatija – yra būtini.</p>
<p>Ir iš tiesų, gilesnio žiūrėjimo į aplinką metodas atveria ne tik dangiškuosius nematomus klodus, bet ir pažeidžiamumo vaizdus. Ir nors kiekvienas turime savo prigimtį, bet mūsų idėjos, mūsų įtaka vienas kitam yra nuolatinė santaka.</p>
<p>Toks spalvingas pasaulio matymas yra tarsi išsigelbėjimas iš asmeninės tamsos. Šiaip ar taip, aš taip niekuomet to ir neatsisakiau – tų ankstyvųjų ženklų, kurie neabejotinai veda į epifanijas (apsireiškimus).</p>
<p>Ir vis dėlto, ne vienas žmogus norėjo, kad aš „labiau“ įeičiau į žmonių pasaulį ir jį apkabinčiau. Tačiau apmąstymas apie tai, kad taip niekada nieko nepažinsi iki galo, kaip nori, yra vaiskus ir aiškus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/duy-pham-cecb0_8hx-o-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Meilė yra vienintelė šviesa, galinti perskaityti slaptą kito žmogaus sielos parašą</h2>
<p>Taigi draugystė priklauso kasdieniams priemiestinio traukinio keleiviams, nuolatiniam verslo klientui ir niūriam kaimynui. Ji, be kita ko, apima alpinistą, vaikystės simpatiją ir visą gyvenimą trunkantį ryšį su sielos draugu. Negana to, ją sudaro santykiai tarp viršininko ir jo darbuotojų, vyro ir žmonos, vienos nakties nuotykių ir ilgamečio partnerio, valstybės pareigūno ir jo abejotinos reputacijos bendradarbio.</p>
<p>Galiausiai draugystė Aristoteliui atrodo kaip kertinis žmonių visuomenės bei klestėjimo akmuo, neatsiejama laimės dalis, taipogi susijusi su dorybės sąvoka.</p>
<blockquote>
<p>„Draugas pažadina jūsų gyvenimą, kad išlaisvintų laukines galimybes“, – teigė airių poetas John O’Donohue, mėgindamas filosofinį draugystės pagrindą išdėstyti kaip meną iškelti veidrodį vienas kito sielai[2].</p>
</blockquote>
<p>Ir iš tiesų, sielai nėra „tinkamo“ narvelio, kadangi draugystė yra labai ypatinga meilės forma – ne ta, kuri verčia mus supriešinti platoniškumą su romantiškumu, bet kažkas daug didesnio ir transcendentiškesnio.</p>
<p>Šioje bendrystėje gali būti suprantamas be jokių pretenzijų: atkrenta paviršutiniškas bei funkcionalus socialinio pažinimo melas, – gali būti toks, koks esi iš tikrųjų. Na, o ten, kur tave supras, tu esi namie. Ir nors šiandien kultūroje, kurioje žodį „draugas“ vartojame pernelyg skubotai, tai tampa daugiau nei paprasta priklausomybe, toks bendradarbiavimas turi būti aktyvus buvimas, o ne tik abstrakcija – žmogus, kuris pasiskelbia draugu, bet vengia kontakto, kai kito sielai reikia ramsčio, panašėja į socialinį konstruktą, ir nieką daugiau.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/wasa-crispbread-rr2yntjjol4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Dauguma godumo, smurto ir priespaudos apraiškų yra siejamos su idėjos ir meilės atskyrimu</h2>
<p>Tikros draugystės nuoširdumas ir aiškumas taip pat išryškina tikrąjį dvasios kontūrą. Jei suprasite, kokia gyvybiškai svarbi visai jūsų dvasiai – ir būčiai, ir charakteriui, ir protui, ir sveikatai – iš tikrųjų yra draugystė, turėsite tam laiko.</p>
<p>Visgi daugelis iš mūsų turime patirti tam tikrų negandų, jog prisimintume, kas svarbiausia. Tai yra viena iš žmonių vienišumo „formulių“: mes kone beviltiškai laikomės įsikibę dalykų, dėl kurių esame nelaimingi, ir suprantame, ką turime tik tada, kai beveik ruošiamės tai prarasti. Kita vertus, draugystė kaip filosofija, kaip menas, kaip pati visata neturi išlikimo vertės; greičiau tai vienas iš tų dalykų, kurie suteikia vertę išlikimui[3].</p>
<p>Aš dažnai galvoju dėl draugystės prigimties, struktūros ir funkcijos žmogaus gyvenime – funkcija, kuri, mano manymu, yra nepakeičiama mano paties ir, įtariu, daugumos žmonių dvasiniam išlikimui. Tačiau man vis tik rūpi žodžio „draugas“ pritaikymas mūsų kultūroje.</p>
<p>Taip, „draugais“ vadiname bendraamžius, kuriuos pažįstame tik už lėkštų profesinio ryšio šaknų. „Draugais“ vadiname ir pažįstamus, su kuriais jaučiamės patogiai. Tačiau mes padarėme prasmės koroziją, pernelyg dažnai vartodami šį žodį. (Aš ilgą laiką įsivaizdavau draugystės sampratą kaip masyvius žmogiškojo ryšio, intymumo ir emocinio tikrumo ratus: kiekvienas didesnis ratas yra būtina, bet nepakankama sąlyga mažesniam ratui, kurį jis apima.)</p>
<p>Galų gale vis tik paaiškėjo, jog draugas – tai žmogus, prieš kurį galime apnuoginti savo idealųjį „aš“, kad atskleistume tikrąjį „aš“ – absoliučiai pažeidžiamą bei netobulą – ir vis dėlto pasitikėtume, jog tai nesumažins draugo susižavėjimo ir nuoširdžios meilės visam „aš“, apimančiam ir idealų, ir tikrąjį.</p>
<p>Taigi draugystę galiausiai apibrėžia kiekvieno žmogaus noras joje būti. Ir tai pavyksta tiek, kiek tas noras yra lygus tarp abiejų pusių. </p>
