Pirmos užuominos apie galimą JAV pasitraukimą iš NATO Aljanso?
Prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija svarsto galimybę atsisakyti vadovavimo NATO jungtinėms ginkluotosioms pajėgoms Europoje. Kas už to slypi, išsiaiškino portalas „NBC News“.[1]
Straipsnyje teigiama, kad jau 75 metus gyvuoja neišsakyta tradicija, kad visoms NATO karinėms operacijoms Europoje vadovauja keturių žvaigždučių JAV generolas. Pirmasis toks vadas buvo Antrojo pasaulinio karo herojus ir būsimasis JAV prezidentas Dvaitas Eisenhaueris. Dabar NATO pajėgoms Europoje vadovauja generolas Kristoferis Kavolis (Christopher Cavoli), kuris taip pat koordinuoja paramą Ukrainai jos konflikte su Rusija.
Tačiau vis garsiau kalbama apie tai, kad JAV gynybos departamentas ketina pakeisti šią tradiciją. Pasak Pentagono pareigūnų, taip yra dėl didelio masto JAV ginkluotųjų pajėgų kovinių komandų ir štabo pertvarkymo. Kartu tai taptų svarbiu simboliniu NATO galios pusiausvyros pokyčiu.
„Jei Jungtinės Valstijos atsisakys Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado vaidmens. Tai būtų grandiozinio masto politinė klaida ir tai turbūt pirmas žingsnis visiško pasitraukimo iš Šiaurės Atlanto aljanso link“, – perspėjo Džeimsas Stavridis (James Stavridis), į pensiją išėjęs admirolas, Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas (2009–2013 m.).[2]
Naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas nori didesnio Europos įsitraukimo
D. Trampas ir JAV gynybos sekretorius Pitas Hegsetas (Pete Hegseth) aiškiai pasakė, kad naujoji administracija nori, jog Europos partneriai prisiimtų daugiau atsakomybės už Europos gynybą. Jei Jungtinės Amerikos Valstijos atsisakys vadovavimo NATO pajėgoms Europoje, kitos NATO šalys turės išsirinkti naują savo vyriausiąjį vadą.
Vykdydamos restruktūrizavimo planą, JAV taip pat galėtų sujungti JAV Europos ir Afrikos vadavietes į vieną subjektą, uždaryti JAV Pietų vadavietės būstinę Floridoje ir sujungti ją su JAV Šiaurės vadaviete.
Jei visi suplanuoti pakeitimai būtų įgyvendinti, Pentagonas per pirmuosius metus galėtų sutaupyti iki 270 milijonų JAV dolerių, o tai atitinka apie 0,03 proc. metinio 850 milijardų JAV dolerių biudžeto.
Tačiau ekspertai perspėja, kad planuojami JAV žingsniai Europoje gali susilpninti Amerikos įtaką žemyne, nes JAV rizikuoja prarasti dalį prieigos prie pagrindinių karinio jūrų laivyno ir oro bazių Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje.
„Kokia strateginė analizė paskatino (Pentagoną) norėti tai padaryti? Viskas įvyko taip skubotai, kad akivaizdu, jog kalbama apie išlaidų mažinimą, o ne strateginę analizę“, – situaciją įvertino Benas Hodžesas (Ben Hodges), į pensiją išėjęs trijų žvaigždučių armijos generolas.[3]
Pentagonas nenurodė reorganizacijos laiko ir gali nutikti taip, kad plano įgyvendinimo metu jis bus iš esmės pakeistas. Be to, Kongresas bet kada gali įsikišti, jei jo nariai prieštarauja kuriam nors iniciatyvos aspektui, tačiau bendros tendencijos vis tiek verčia situaciją vertinti atsargiai.
Trumpai apie NATO ir Aljanso valstybes-nares
Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), tarptautinį karinį aljansą, sudaro 32 Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės. NATO įkurta pagal Šiaurės Atlanto sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone. 12 Aljanso steigėjų buvo Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Jungtinė Karalystė ir JAV.[4]
Iš 32 NATO narių 30 yra Europoje, 2 – Šiaurės Amerikoje. 1994–1997 m. buvo sukurti platesni regioninio bendradarbiavimo forumai tarp NATO ir jos kaimynių: Partnerystė taikos labui, Viduržemio dialogo iniciatyva ir Euroatlantinės partnerystės taryba.
Visos narės turi ginkluotąsias pajėgas, išskyrus Islandiją, kuri neturi reguliariosios kariuomenės (tačiau joje yra pakrančių apsauga ir nedidelis civilių specialistų padalinys NATO operacijoms). Trys NATO narės yra branduolinės valstybės: Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir JAV. NATO įsteigė 12 valstybių. Trys valstybės prisijungė 1952–1955 m., dar viena – 1982 m. Po Šaltojo karo prie NATO prisijungė dar 16 valstybių.
Šaltojo karo metais, be 12 šalių steigėjų, prisijungė keturios naujos narės: Graikija ir Turkija (1952), Vakarų Vokietija (1955) ir Ispanija (1982). 1990 m., susivienijus Vokietijai, buvusios Rytų Vokietijos teritorija tapo NATO dalimi. Pasibaigus Šaltajam karui, NATO išsiplėtė: prie jos prisijungė Čekija, Vengrija ir Lenkija (1999), Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (2004), Albanija ir Kroatija (2009), Juodkalnija (2017), Šiaurės Makedonija (2020), Suomija (2023) ir Švedija (2024). Visos po 1990 m. į NATO įstojusios valstybės (išskyrus Suomiją ir Švediją) priklausė Varšuvos sutarties organizacijai (VSO) arba Jugoslavijai. Nė viena valstybė nėra išstojusi iš NATO nuo jos įkūrimo.
Dabartinis NATO valstybių užimamas plotas siekia 27 581 382 km².
Sutarties 5 straipsnis numato, kad vienos iš valstybių narių ginkluotas užpuolimas būtų laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl kiekviena iš jų turėtų padėti užpultai valstybei, prireikus pasitelkdamos ginkluotąsias pajėgas. Sutarties 6 straipsnis apriboja 5 straipsnio taikymo sritį: teritorijos Europoje ar Šiaurės Amerikoje, Prancūzijos Alžyras, visa Turkijos teritorija, salos į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos. Išpuolis prieš Havajus, Puerto Riką, Prancūzijos Gvianą, Seutą ar Melilją nesukeltų atsako pagal 5 straipsnį.
