Tam tikri veiksmai galėtų mus išgelbėti
Jungtinių Tautų ataskaitoje įspėjama apie pavojuje esančius ledynus tam tikrose Pasaulio paveldo vietose.
Ne paslaptis, jog kone trečdalis Pasaulio paveldo ledynų, esančių kultūriniu ir gamtiniu požiūriu svarbiose Pasaulio paveldo vietose, įskaitant Lyell ledyną Josemičio nacionaliniame parke, iki 2050 m. beveik visiškai išnyks per ateinančius 30 metų – tai, deja, yra bloga žinia pasaulio gėlo vandens tiekimui[1].
Detaliau kalbant, be tolesnio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo, pusė Pasaulio paveldo ledynų gali beveik visiškai išnykti po dar 50 metų.
Tačiau jei žmonija apribos pasaulinės temperatūros kilimą iki 1,5 laipsnio Celsijaus (2,7 laipsnio pagal Farenheitą) virš priešindustrinio lygio, du trečdaliai Pasaulio paveldo ledynų neva galėtų būti išsaugoti.
Šis 1,5 C padidėjimas, be kita ko, atitinka Paryžiaus susitarimo tikslą, dėl kurio šalys derėjosi 2015 m. JT Bendrojoje klimato kaitos konvencijoje.
Pokyčiai yra greiti ir keliantys milžinišką nerimą
Norint pakeisti minėtas pasaulio pabaigą pranašaujančias tendencijas, turėtume sumažinti pasaulinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tiesa, imtis konkrečių veiksmų derėtų jau dabar.
Nepaisant to, numatoma, jog ledynai tikriausiai išnyks iki 2050 m., įskaitant esančius Jeloustouno ir Josemičio nacionaliniuose parkuose, nors daugelis tų, kuriems gresia pavojus, kaip žinia, vietos bendruomenes bei ekosistemas aprūpina gyvybiškai svarbiais vandens ištekliais.
Akivaizdu, jog Pasaulio paveldo objektai yra teisiškai saugomos vietos, kurių kultūros ir gamtos paveldas visame pasaulyje laikomas išskirtiniu žmonijai, ir UNESCO administruoja jų apsaugą.
Beveik kiekvieno ledyno Žemėje tyrimas rodo, kad ledo nykimas vis spartėja
Numatomas trečdalio Pasaulio paveldo ledynų praradimas įvyks nepaisant būsimų klimato kaitos švelninimo pastangų, mat nemenka žala jau padaryta.
Ir iš tiesų, net jei šiandien drastiškai sumažintume anglies emisiją, šie ledynai turi inerciją, todėl manoma, jog pastarieji ir toliau (greičiau ar lėčiau) trauksis. (Pagal vadinamąjį „įprasto verslo scenarijų“, jeigu šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija ir toliau nemažės, iki 2100 m., deja, bus prarasta 50 procentų Pasaulio paveldo ledynų.)
Naujausi duomenys rodo ir tai, kad pasaulis nesilaiko Paryžiaus susitarimo tikslų. Tačiau UNESCO tikisi, kad jos ataskaita paskatins vėl įsipareigoti pasitelkiant jau aptartas pastangas.
Manoma, jog šis įspėjimas bet kokiu atveju gali būti stipri žinia sprendimus priimantiems asmenims, nes šios vietos yra ikoniškos visai žmonijai.
Šiaip ar taip, UNESCO ne tik pabrėžė, kad reikia skubiai sumažinti išmetamų teršalų kiekį, bet ir rekomendavo keletą prisitaikymo veiksmų[2]. Tai apima ledynų stebėjimo tobulinimą; išankstinio įspėjimo apie potvynius ir kitas nelaimes, susijusias su ledynų traukimu, sistemų kūrimą; ir darbą su čiabuviais, kurių žinios apie išteklių valdymą yra įterptos į kultūrą, tradicines praktikas bei kitas naudingas prisitaikymo sistemas.
Visgi iki 2050 m. numatomi nuostoliai apima paskutinius likusius ledynus Afrikoje (ant Kilimandžaro kalno, Kenijos kalno ir Rvenzori-Virungos kalnų), taip pat kitas žymias vietas Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tokias kaip, pavyzdžiui, Italijos Dolomitus ir JAV nacionalinius parkus.
Galiausiai blogiausias galimas scenarijus keltų pavojų didesniems ledynams, tokiems kaip Maču Pikču Peru ir Olimpiniam nacionaliniam parkui Vašingtono valstijoje.
UNESCO leidinyje remiamasi du dešimtmečius kauptais palydovų duomenimis apie ledo nykimą, ir ledo storio įvertinimo modeliais.
Taigi iš viso nuo 2000 iki 2020 m. Pasaulio paveldo ledynai neteko beveik 1 300 mlrd. tonų (1 200 mlrd. metrinių tonų) ledo, arba vidutiniškai tiek, kiek per metus suvartojama vandens Prancūzijoje ir Ispanijoje kartu sudėjus.
Šių ledo milžinų praradimas sieks milžiniškas išlaidas, mat jie sudaro buveines biologinei įvairovei, atspindėdami paviršius, padedančius apriboti atšilimą, jau nekalbant apie gėlą vandenį, skirtą žemės ūkiui bei žmonijai. Ir nors trumpuoju laikotarpiu aukštesnė pasaulinė temperatūra gali padidinti vandens srautą iš tirpstančių ledynų, kai pasiekiamas didžiausias tirpsmo vandens kiekis (vandens pikas), metinis nuotėkis ilgainiui yra linkęs sumažėti, nes ledynas traukiasi[3]. (Tai, ko gero, bus niokojanti patirtis tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija, gaunančiose vandenį tiesiai iš kalnų.)
