Tikimasi atskleisti psichodelikų terapinį potencialą
Albertas Hoffmanas, šveicarų chemikas, atradęs LSD 1943 m., suprato, jog šios medžiagos vartojimas gali nuvesti link teigiamų vienybės, palaimos ir vientisumo jausmų – patyrimų, kuriuos vyras apibūdino „nuostabuma“, kurioje neva viskas blizgėjo ir žėrėjo nauja šviesa[1].
Jis taip pat tvirtino, jog kiekvienas jo valios įtempimas, kiekvienas bandymas nutraukti išorinio pasaulio irimą ir ego ištirpdymą šio eksperimento metu atrodė kone beprasmiškas, mat demonas, anot A. Hoffmano, įsiveržė ir užvaldė kūną, protą bei sielą, dėl ko kilo siaubinga baimė išprotėti.
Ši patirtis jį nukėlė į kitą pasaulį, kitą vietą, kitą laiką, o kūnas tuo metu atrodė be pojūčių, negyvas, keistas[2]. Trumpiau tariant, ego ištirpimo patirtis pastarojo sąraše buvo tokia siaubinga, kad A. Hoffmanas susimąstė, ar jis miršta.
Galiausiai jis nusprendė, kad skirtumas tarp kelių patiriamų būsenų yra dozė: atrodė, kad demonas pasirodė tik išgėrus per daug LSD. Tačiau nuo tos lemtingos 1943 m. dienos išaugo kalnas (anekdotinių) įrodymų, rodančių, jog „mirimo“ patirtis apima daug daugiau nei dozės mastą ar baimę. Be to, ši patirtis – net kai ji kelia siaubą – pasirodė stebėtinai naudinga (žinoma, su tam tikromis sąlygomis).
Bet kokiu atveju, įžengus į vadinamąjį psichodelikų renesansą, labai svarbu suprasti neurocheminį ego mirties pagrindą.
Įdomu tai, jog kadaise gėdintos ir stigmatizuotos medžiagos, tokios kaip LSD ir psilocibinas (randami stebuklinguose grybuose), dabar tiriamos viso pasaulio tyrimų centruose bei ligoninėse kaip depresijos, anoreksijos, skausmo ir kitų problemų gydymo priemonės, kadangi jos gali ne tik sukelti įvairius efektus, įskaitant emocinių būsenų stiprinimą, regėjimo suvokimo keitimą ir netgi regos haliucinacijų užmerktomis akimis atsiradimą, bet ir trumpalaikius subjektyvaus savęs jausmo iškraipymus.
Ir, skirtingai nei kiti poveikiai, šie iškraipymai dažnai yra ypač svarbūs, jei mokslininkai tikisi atskleisti psichodelikų terapinį potencialą.
Kalbama apie savęs praradimą arba buvimą vienyje su Visata
Daugelis bandžiusių LSD teigia, kad patiria unikalių gyvenimą keičiančių įžvalgų. Tuo tarpu šie įspūdžiai (arba iškraipymai) yra plačiai žinomi kaip „ego mirtis“ arba „ego ištirpimas“. Ir visgi, kas tai yra?
Psichologijos šaka, žinoma kaip „psichodinamika“, yra gera vieta pradėti analizuoti, jei norime suprasti transformacijas, kurios gali įvykti naudojant psichodeliką[3].
Visų pirmiausia, psichodinaminės teorijos ego supranta kaip konstruktą, teorinį būdą paaiškinti, kaip veikia protas, atsižvelgiant į mūsų poreikius bei asmenybę: ar dažniausiai elgiamės gynybiškai, agresyviai, ar vis tik einame su lengvumu? Kita vertus, ši savęs samprata rodo tai, kas išskiria mus iš kitų ir kaip mes prisitaikome prie nuolatinių pokyčių.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, „aš“ geriausiai suprantamas kaip procesas, o ego – kaip jo funkcija. Na, o destabilizuodama nusistovėjusius pasaulio pažinimo būdus, psichodelika rodo, jog mes taip pat galime būti išties skirtingi.
Pavyzdžiui, ego gali būti lankstus arba nelankstus. Su tuo susiduriame, kai patiriame spontaniškus ir kupinus gyvybingumo, arba atvirkščiai, sustingusius (ir nelanksčius) momentus, galinčius sukelti nerimą, depresiją ir kitus psichopatologinius simptomus.
Vis plačiau manoma, kad būtent psichodelinė kelionė gali nutraukti šį nelankstumą, destabilizuodama nusistovėjusius pasaulio pažinimo būdus.
Mes nesame savo likimo įkaitai
Smegenų tinklai yra tarpusavyje sujungtų smegenų regionų rinkiniai, veikiantys tam, jog kartu atliktų funkciją (vieni iš jų palaiko dėmesio procesus, regos procesus ir pan.)
Kai veikia psichodelinė medžiaga, ryšio stiprumas kiekviename tinkle linkęs mažėti, o ryšio stiprumas tarp tinklų didėja. Tai reiškia, kad smegenų sritys, kurios paprastai veikia kartu, tai daro mažiau ir pradeda „kalbėtis“ su skirtingais regionais. Ir visgi, nuo ko pradėti ieškoti ego mirties įrodymų?
Vienas smegenų tinklas, kuris sutrinka psichodelinių patirčių metu, yra numatytojo režimo tinklas – tarpusavyje susijusių smegenų regionų rinkinys, įskaitant autobiografinį atminties prisiminimą, klajones mintyse, planavimą ir atrajojimą. Detaliau kalbant, atsakymas gali būti susijęs ne su tuo, ar psichodelikai ardo tam tikrus tinklus, bet kaip jie juos keičia.
Tarkim, tarp kai kuriuose tyrimuose dalyvavusių asmenų, pranešusių apie vienybės, palaimos ir „vienybės“ su Visata jausmus (teigiamai patirto ego ištirpdymo aspektai), mokslininkai nustatė, kad hipokampe sumažėjo jaudinamojo glutamato. Tačiau tarp tų, kurie pranešė apie nerimo jausmą ir baimę prarasti kontrolę (neigiamai patirto ego tirpimo aspektai) medialinėje prefrontalinėje žievėje jo padaugėjo.
Būtent tai lemia asmens tapatybės žlugimą. (Žmonės, patyrę šį suskirstymą, gali jausti vienybę su viskuo, nes trumpą laiką jie nebeturi prieigos prie prisiminimų apie save kaip atskirą individą.)
Svarbu suprasti transformuojančių patirčių mechanizmą
Atrodo, kad šios medžiagos keičia neurocheminę pusiausvyrą. Tačiau jeigu domimės tokių priemonių terapiniu potencialu, turėtume ne tik klausti, kaip veikia ego mirtis, bet ir pasiteirauti, ar ši patirtis tikrai svarbi teigiamiems pacientų rezultatams, padedant depresijai, palengvinant nerimą ir sprendžiant kitas problemas?
Kai kurie tyrinėtojai, tokie kaip Davidas Yadenas ir Rolandas Griffithsas, užėmė tvirtą poziciją, teigdami, kad psichodeliniai vaistai turės teigiamą ir ilgalaikį terapinį poveikį psichinei sveikatai tik tuo atveju, jei juos vartojantis asmuo patirs ego mirtį (arba su tuo susijusią mistinę patirtį)[4]. Visgi verta įsidėmėti viena: kai kuriais atvejais psichodeliniai išgyvenimai gali net pabloginti psichinės sveikatos būklę, ypač asmenims, turintiems asmenybės sutrikimų ir šizofreniją.
Šiaip ar taip tikėtina, jog psichodelikų sukelta ego mirtis galiausiai taps svarbiu psichodelinės terapijos kertiniu akmeniu, ir visai nesvarbu, ar tai apima A. Hoffmano „nepaprastą“ vienybės jausmą, ar idėjų kontroliavimą, kaip Michaelas Pollanas aprašo savo knygoje „Kaip pakeisti savo mintis“, tampant vienu iš tų trapių medinių namų, pastatytų atole, kuris būtų susprogdintas per branduolinius bandymus, – visa tai gali virsti konfeti debesimi, po kuriuo galbūt galėsime išmokti save formuoti iš naujo nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
