Moralė skatina ieškoti „etiškesnio“ maitinimosi būdo
Tarkime, jog žmogus yra labai susirūpinęs dėl etinių problemų, susijusių su maistu ir ūkininkavimu, ypač dėl gyvūnų gerovės, bet dėl kokių nors kitų priežasčių vis tik mano, kad vien augalinė dieta jam netinka. Koks gi tuomet yra geriausias žingsnis sveikesnės arba priimtinesnės mitybos link?
Pastaraisiais metais kai kurie tyrėjai daug laiko praleido sprendžiant klausimus apie gyvūnų protą (iš pradžių bandant suprasti aštuonkojus ir kitus galvakojus), todėl etiniai klausimai apie maistą, akivaizdu, pradėjo tapti gana aktualiais[1].
Tokių eksperimentų tikslas, kaip žinia, buvo (ir yra) pažvelgti į galimybę pereiti prie veganizmo, ir tai padaryti pirmiausia dėl gyvūnų gerovės. Žinoma, smarkiai pakitusio raciono laikymosi planas gali trukti itin trumpai, tačiau įvairių dietų nagrinėjimo akimirkos aiškiai suteikia tam tikrų įžvalgų mūsų ateičiai.
Pavyzdžiui, staiga nusprendžiate, kad augalinė ar beveik veganiška dieta „neveiks“ ir jos bus sunku laikytis, ir reikia ką nors prie naujojo meniu pridėti[2]. Taigi, jei ieškoma vieno konkretaus žingsnio pirmiausia galvojant apie gyvūnų gerovės klausimus, gali atsirasti trys (galbūt daugiau arba mažiau) variantai, turintys visiškai skirtingą pagrindimą:
humaniškai išauginta mėsa (ypač jautiena)
lauke sugauta žuvis
naminiai pieno produktai
Tai tikrai nėra vienintelės parinktys, bet jos yra akivaizdžios ir prieinamos kiekvienoje išsivysčiusio pasaulio miesto ar priemiesčio aplinkoje.
Galiausiai aišku viena: nėra visiems tinkamos „bendrosios valiutos“ ar „matavimo priemonės“ – šios trys galimos parinktys suteikia gana skirtingus būdus pažvelgti į moralines problemas, leidžiant pasirinkti tai, kas labiausiai tinka kiekvienam iš mūsų.
Ateitis tikriausiai žadės augalinio maisto pažangą ir laboratorijoje užaugintą mėsą
Kalbėdami apie humaniškai išaugintą jautieną, turbūt turime omenyje mėsą, pagamintą taip humaniškai, kad būtų prasminga manyti, jog karvės apskritai gyvena gerai.
Į tokį apibrėžimą, be kita ko, greičiausiai įeitų ne tik specialiai pažymėta prekybos centrų mėsa, bet ir mažesnė dalis pagaminamos „čia ir dabar“. (Ši mėsa dažniausiai gaunama iš specializuotų mėsininkų, dirbančių su individualiais ūkiais.)
Daugelyje šalių to tikrai galima gauti, nors tokie produktai paprastai yra brangesni, palyginti su mažiau humaniškai pagaminta mėsa. Kita vertus, žudymas yra neišvengiama bet tokio ūkininkavimo dalis, dėl ko vietoj to turbūt būtų galima pasirinkti vandens telkiniuose sugautas žuvis ir kai kurias kitas gamtoje rastas jūros gėrybes. Tokiu atveju „žudymas“, galima sakyti, įgautų kiek kitokią formą.
Šiaip ar taip, kad ir kaip kraupiai beskambėtų ir skirtųsi mūsų santykis su gyvūnais, mitybos grandinėje žmonių vaidmuo yra sutrumpinti pastarųjų gyvenimą, ir šios apraiškos skaičiai, kaip žinia, yra didžiuliai.
Galima nevalgyti mėsos, bet turėti žinių apie begalines sūrio subtilybes
Pieno produktų galybėje problemos kiek kitokios.
Dalis žmonių mano, jog melžiamų karvių gyvenimas tradiciniame ūkyje yra išties blogas. Žinoma, jis tikriausiai nė iš tolo nėra toks blogas kaip fabrikuose auginamų kiaulių, bet prastesnis už karves humaniškose fermose, kurios auginamos maistui.
Ir iš tiesų, kai kuriuose vietovėse visame pasaulyje nėra labai humaniškai pagamintų pieno produktų. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Atrodo, kad gana sunku priartinti pienininkystę prie gerovės lygio, kuris matomas humaniško mėsinių galvijų auginimo atveju, tuo pačiu išlaikant ekonomiškai pagrįstą motyvą. (Šiuo metu didžioji dalis pieno, sūrio ir sviesto, kurį valgo vegetarai, kaip žinia, gaminami gana žiauriu būdu). Ir visgi, ar svarbu pasirinkti „ekologišką“ pieną?
„Ekologiško“ statuso taisyklės įvairiose vietose smarkiai skiriasi (kaip ir pieno ūkių sąlygos apskritai). Be to, daugelyje sūrių tradiciškai yra tam tikro fermento, paimto iš nužudytų veršelių skrandžio gleivinės[3]. Kita vertus, galime pasidžiaugti, jog vis daugiau šio produkto gali būti gaminami naudojant specifinio fermento pakaitalus.
Kai kuriose šalyse dauguma melžiamų karvių visą gyvenimą laikomos patalpose
Nenustebčiau, jei dalis karvių (jei tik galėtų reinkarnuotis) po savo mirties mieliau grįžtų kaip mėsinė karvė humaniškame ūkyje, o ne kaip melžiama karvė beveik bet kurioje šiuolaikinėje pieninėje, nors visgi manau, kad tai ekonomiškai sunkiau pasiekti.
Priešingai, humaniškas jautienos variantas turi savotišką teigiamą apsaugą. Ir atsižvelgiant į keletą etinių požiūrių, ši praktika yra išties naudinga, kadangi humaniško jautienos auginimo atveju, ko gero, būtų įvertinamos geros ir blogos praktikos pasekmės kiekvienam gyvuliui atskirai.
Kalbant apie tvarią žvejybą, kažin, ar būtų galima argumentuoti, jog tai yra teigiama „intencija“ žuvims (nebent vėlesnė mirtis būtų daug nemalonesnė). Tačiau šią praktiką galima apginti argumentuojant, kad šiuo atveju žmonės tik atkuria savo istorinę padėtį natūraliose maisto grandinėse.
Šiaip ar taip, mes nekuriame naujų (arba kitokių) santykių tarp savo gyvenimo ir gyvūnų, kaip su pienine bei humaniška jautiena. Tačiau akivaizdu, jog jei dominuos augalinės dietos, tai bus ne „laimingos karvės“, o „karvių nebeliks“ scenarijus, išskyrus galbūt keletą egzempliorių zoologijos soduose ir pan.
Karvės, kaip manoma, būtų laimingesnės pasitelkus tam tikros rūšies specifinį ūkininkavimą. Ir tai išryškina mintį, jog humaniškas jautienos auginimas gali būti mažų mažiausiai pateisinamas.
