<h2>Prisirišus prie žmogaus kiti rūpesčiai lieka antrame plane</h2>
<p>Sakyčiau, jog meilė yra kaip karščiavimas, kuris ateina ir praeina visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios. Ir šis jausmas, kaip žinia, remiasi psichinės veiklos funkcijų bei pagrįsto tyrimo, kurį vadiname mokslu, objektais[1]. Juolab kad žmonės negali iš naujo nustatyti švartavimosi stulpų funkcijos, kaip ir tam tikru metu negali pasirinkti savo meilužių, kaimynų ar tėvų – tai reikštų absoliutų atsišvartavimą, apsimetusį pastoviu švartavimosi postu.</p>
<p>Kiekvienas žmogus, nepatyręs meilės, jaučiasi daugiau mažiau suglumęs, galiausiai vis tik pripažindamas, jog tokia nelogiška būsena pasitaiko tik neracionaliems ir neatsakingiems žmonėms, neturintiems aiškios psichopatologijos. Tuo tarpu kiekvienas, buvęs toje pusėje – bandęs šlifuotis bei buvęs šlifuojamas – iš pradžių jautėsi pamalonintas, o paskui kiek nusivylęs, kad kito žmogaus spąstų dėka taip atsiplėšė nuo savo patogios tikrovės.</p>
<p>Įsimylėjimas, kaip sunkiai kontroliuojamas, biologiškai nulemtas, iš prigimties neracionalus ir instinktams pataikaujantis gyvenimo elementas iššaukia reakciją, kuri ilgainiui suėda mūsų įsitikinimų apie laisvą valią pamatą, persisunkusį unikalia mąstymo patirtimi bei kontrole, atspindinčia visišką mąstytojo bejėgiškumą, nepaisant jo emocinio ar kitokios rūšies intelekto, savimonės, psichologinio stabilumo ir valios. (Iš tiesų, svarbiausias laisvumo bruožas, susijęs su meile, yra jos įkyrumas – įsiveržimas į sąmonę prieš mūsų valią, dėl ko artimiausiu jos giminaičiu tampa sielvartas – ta pilka pelė, besirenkanti vaiko, paauglio ar pagyvenusios žmogaus krūtinę savo kukliam namui).</p>
<p>Taip, žmonės bando suvaldyti šį jausmą, bet jis yra nepaprastai atkaklus, nevalingas ir, galima sakyti, atsparus išoriniam poveikiui: jis savo svarba gali nusverti būsto paskolą ar asmeninę gerovę, o jo galia gyvenimui su amžiumi nei mažėja, nei didėja. Kita vertus, šis terminas reiškia chaotiško gyvenimo patobulinimą, palyginti su, pavyzdžiui, ūmiais patologizuojančiais pacientais, dehumanizuojančiais visus subjektus, kuriuos susitinka savo kelyje. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gaelle-marcel-d3gytrmj77m-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Įsimylėjimas – nėra žmogaus apsisprendimo rezultatas</h2>
<p>Meilės jausmo šalininkus – mus visus – sieja vienas bendras bruožas – nežemiškas atkaklumas, apimantis trauką, romantiškas fantazijas ar paprasčiausią susižavėjimą, prasidedantį pogrindyje, primenančiame nebylią parazitinę vapsvą, kuri kontroliuoja protą ir veda vikšro auką į savęs naikinimą. Tiesa, mes noriai ir kartais kone sąmoningai einame į jos džiaugsmo pažadus. Na, o vėliau įsiveržia vaizdai bei mintys, kurių negalima nukreipti kitur taip, kaip į knygų lentyną galėtų sugrįžti kažkur pasimetęs romanas.</p>
<p>Tada gi ateina laikas, kai jau, regis, visko pasidaro gana, mat neišsipildžiusių lūkesčių įsibrovimai bei nugarą varstantys skausmai virsta iššvaistytomis gyvenimo akimirkomis, verčiančiomis suvokti, jog kontrolė ne visada linkusi tarnauti: mes netgi nuklystame į praeitį, kuomet atrodė, kad pastaroji išties įmanoma, tačiau išaiškėja, jog tik atsiribojimas susilpnins fizinio patrauklumo poveikį, retsykiais skausmingą iki agonijos[2].</p>
<p>Toks įnirtingas dėmesio poreikis, beje, neturi nieko bendra su kokiomis nors žinomomis psichikos ligomis; greičiau tai kasdienis prieraišumas, kurio kilmė yra kiek neaiški, o eiga beveik identiška visuose žmonėse: įsimylėjimas beatodairiškai smogia nepaisant amžiaus, rasės, lyties, orientacijos bei pašaukimo, nors atrodo, kad jis neproporcingai kenkia kūrybingiesiems asmenims, dėmesį skiriantiems selektyviems kūrybiniams darbams. Be kita ko, įdomu tai, jog, tarkim, kristalizacija sukuria savotiškai tobulą įvaizdį. Tuo tarpu pernelyg didelis prieraišumas gali tapti kenksmingas.</p>
<p>Perkratydama galvoje šiuos tūkstančius beveik identiškų atvejų, kurie nušviečia spontaniškumą kaip nevalingą reakciją į vis dar neaiškius dirgiklius, valdomus skirtingų emocinių mechanizmų, pabrėžiu, jog, bet kokiu atveju, visko, kas vyksta mumyse, vertinti nebūtina – tai tampa nelogiška, kaip ir nelogiška palankiai vertinti arba nepritarti valgymui, skysčių iš organizmo šalinimui ar čiaudėjimui. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/alex-iby-laho9set3bi-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Ypatingo troškimo objektas yra ne fizinis intymumas, o emocinis abipusiškumas</h2>
<p>Kaip jau supratote, meilė pasižymi įkyriais kognityviniais komponentais, mėginančiais mus įtikinti, kad yra savanoriška, kol galiausiai paaiškėja, jog ji nepaiso kontrolės, ir tuo skiriasi nuo kitų būsenų. Na, o labiausiai stabdanti ribojimo savybė yra ta, kad ji įsigali tik tokiomis sąlygomis, kurios palaiko ne tik viltį, bet ir netikrumą.</p>
<p>Galime paimti Romeo ir Džiuljetos pavyzdį, kuriame, kad procesas vystytųsi iki galo, reikėjo tam tikros formos netikrumo ar net kliūties bei grėsmės atsakomybei, pasitarnavusios visuomenės pasipriešinimo kontekste. Kita vertus, kažkas turbūt juk turi nutikti, jog nutrūktų vienpusiškai teigiama sąveika: ne todėl, kad teigiamos emocijos neturi naudingų savybių, bet jos, ko gero, dažnu atveju sustabdo progresavimą.</p>
<p>Žinoma, kad ir kaip nepatrauklu tai būtų visatoje, kuri laikoma apytikriai tvarkinga bei humaniška, atstūmimas gali sukelti skausmą, bet taipogi sustiprinti troškimą negyventi gyvenimo, kurį palaiko trupiniai ar plona galimybių gija, ištrūkusi iš neįtikėtino senumo staklių. Juolab kad mes esame linkę žavėtis nepriklausomai nuo turinio, vedančio į ekstazės finalą, kuris kinta sulig kiekviena diena, kai atsiranda naujų žinių arba interesų, apimančių konkretų žmogų. Be to, neretai susidomėjimas gali imti mažėti – galiausiai iki nulio arba iki itin žemo lygio – iki kol pasiekia transformaciją, kuri laikui bėgant tampa naujos aistros objektu. (Esant geriausioms sąlygoms, emocinės reakcijos pradeda nenumaldomai augti, kol pavirsta dilgčiojančiu meilės jausmu)[3].</p>
<p>Šiaip ar taip, sudėtingumas, pasimetimas ir kančios sukeliamas atsipalaidavimas yra stipriausias santykiuose, kur kiti veiksniai – pagarba, tikra draugystė, patirtis, abipusis asmeninis ar intelektualus susižavėjimas bei giminingas pašaukimas – egzistuoja beveik nepriklausomai nuo it saulė pro debesis pasirodančių pastangų bei skirtingų emocinių poreikių, bet yra jų apsemti.</p>
<p>Mano patirtis rodo, kad tokia jausmų asimetrija sukuria nerimą keliančią koreliaciją, pakrypusią į priešingą pusę, kur mąstymas ir švelnumas, su kuriuo žmogus prisiima atsakomybę, yra vieni iš labiausiai atskleidžiančių charakterio išbandymų valios įsiskverbimo kontekste. Ir neabejoju, jog tai primena ėjimo iš kūno momentą, apie kurį praneša komos aukos, puikiai suvokiančios, kas vyksta patalpoje: stebėdamos savo nejudantį kūną tarsi iš aukštesnio taško virš ligoninės lovos, jos mato ir Paryžiaus dangaus grožį, užtemdytą švelnaus bendravimo ilgesio.</p>
