Jau ir Užgavėnės kliūva – šventę pavadino „lietuviškos tamsybės atspindžiu“

Filosofas P. Gritėnas pasiūlė Užgavėnes išmesti į šiukšlių dėžę

Žurnalistas, apžvalgininkas, o pagal baigtus mokslus – filosofas Paulius Gritėnas – imasi vis populiaresnės Užgavėnių temos. Užgavėnės jau kurį laiką linksniuojamos kaip nejautri, XXI amžiaus normų neatitinkanti antisemitinė šventė. Mat šventės ketureiliuose ir dainose vis dar galima girdėti, kad žiemą reikia gąsdinti čigonais ir žydais, o būtent taip persirenginėję žmonės keliaudavo blynų valgyti, o vaikai – saldainių prašinėti. Aišku, kaip persirengėlių šventė kur kas mažiau rizikingas yra Helovinas, nes jame nėra nei žydų, nei čigonų, ir eurofilosofams visai nekliūna tai, kad ši šventė visai jokios tradicijos neneša.

Kita vertus, tebūnie kiekvienas švenčia ką nori, niekas netrukdo švęsti ir abiejų švenčių – juk žmonėms tarp darbo ir buities reikia ir kažkokių pramogų.

Vis dėlto gana radikaliai skamba vis garsesnės nuomonės, kad Užgavėnės yra atgyvenusi šventė ir, kaip sako P. Gritėnas, reikia ją keisti arba mesti į šiukšlyną.

„Net ir modernių lietuviškų Užgavėnių personažai užkonservuoti laike, o bet kokia kritika jiems priimama kaip išpuolis prieš tradiciją. Žydas, čigonas ar vengrai žygiuoja šalia velnių, raganų, giltinių ir kitų baisaus anapusinio gyvenimo herojų, blogio ir baimės įvaizdžių.

Išdrįsiu būti tuo, kuris pasakys, kad Užgavėnių šventimas Lietuvoje yra mūsų tautinės tamsybės atspindys“, – rašo P. Gritėnas.

Jo teigimu, Užgavėnės, nors ir sena šventė, šiuo metu yra švenčiama taip, kaip buvo švenčiama „prie ruso“ – XIX amžiaus pabaigoje. Tada kaimo žmonės žydus, čigonus ir šiaip kitokius, dažnai tamsesnio gymio žmones, pavertė savo personažais ir priartino prie paslapties neigiamame kontekste. 

Dabar, esą, tokio konteksto neturėtų būti ir per Užgavėnes persirengti žydais nebederėtų, nes tai mažiems vaikams, dėl kurių ši šventė ir yra, neša netinkamą žinutę.

„Klausimas tik toks, ar ši priebėga yra sąmoningas pasidavimas archajiškos šventės absurdui, ar galimybė tyliai pasitvirtinti tai, kas lėmė tamsiuosius mūsų lietuviškosios istorijos puslapius, ir ką vis dar bandoma išsaugoti jos paraštėse kaip įprastą mąstymo ar elgesio modelį.

Metas permąstyti Užgavėnių vaidmenį šiuolaikybėje. Atnaujinti šios šventės scenarijų arba išmesti jį į šiukšlių dėžę“, – rėžia P. Gritėnas^[1].

Įsižeisti dėl Užgavėnių tradicijų gali ne tik žydai

Tradiciškai per Užgavėnes žmonės veidus slepia po kaukėmis, ir kuo baisesnėmis, tuo geriau. Tiesa, dabar jau kaukės būna įvairios, bet anksčiau neretai visai ne velnius jos vaizduodavo, o tiesiog, sakykime, nelabai gražius žmones. Kuo didesnė nosis, karpa ant veido, dideli dantys, dar geriau, jei prie tokios kaukės priederinama kokia kupra ar baisūs skarmalai. Žodžiu, visa patyčių puokštė. Neduokdie šiais laikais susitiksi žmogų, kurio nosis tokio paties dydžio, kaip Užgavėnių kaukės personažo – mažų mažiausiai būsi apkaltintas nejautrumu ir patyčiomis, o šiaip tai gal ir iki teismų jau galima nueiti…

Dar gi kai kuriuose regionuose per Užgavėnes būdavo persirengiama ne žydais ar čigonais, o… gydytojais. Tai irgi puikus startas kalboms, kad tai netinkama ir nepriimtina šiais laikais.

O dar reikėtų pakalbėti ir apie tai, kad Morė per Užgavėnes deginama. Paprastai ne pačią gražiausią moterį vaizduojanti lėlė su įspūdingu biustu…Feministinės kovos vertas vaizdelis! Kodėl moterį degina? Kodėl krūtinė didelė? Kodėl nedeginama vyriško personažo iškamša? Kur jautrumas viduramžiais degintoms nekaltoms moterims? Kodėl Morė apskritai turi lytį, ar jos kas nors klausė, kuo ji pati save laiko?

Absurdas, sakysite, ir būsite teisūs. Kvestionuojant tradicijas galima nueiti iki visiškų absurdų, o kur riba – čia jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tačiau akivaizdu, kad prie išprotėjusio XXI amžiaus pasaulio kai kurių senųjų tradicijų pritaikyti tiesiog net neįmanoma.

Kita vertus, bent jau prie vienos tradicijos šiuolaikiniai provakarietiški visuomenininkai tikrai neprikibs – tai lyčių pasikeitimas. Smulkios moterys per Užgavėnes dažnai persirengdavo stambiais vyrais, o vyrai – moterimis^[2]. Patys suprantate, kad ši tradicija, oi, kaip tinka.

Kodėl per Užgavėnes persirengia žydais ir čigonais?

Be abejonės, XXI amžius yra geras tuo, kad galima drąsiai kelti klausimus ir gauti į juos atsakymus. Tad kodėl gi žydai, čigonai arba vengrai tapo Užgavėnių personažais?

Kaip teigia VDU Kultūrų studijų ir etnologijos katedros vedėja ir docentė Laima Anglickienė, žydo kaukė ir pats personažas atsirado iš žydų prekybininkų. Ne paslaptis, kad visais laikais žydai buvo laikomi itin protingais, gudriais ir versliais žmonėmis. Todėl žydu persirengti galėjo ne bet kas – turėjo būti iškalbus, tikras oratorius, įsijautęs į vaidmenį domėtis prekyba, 

Žydai puldavo prekiauti, o labiausiai jiems rūpėdavo „bergždinikės“. Žydai šokdindavo merginas, jas vaišindavo blynais.

„Esminis požymis, vienijantis „kitatautiškas“ kaukes, yra tas, kad jos visos lietuvio valstiečio atžvilgiu vaizduoja svetimų etnosocialinių bendrijų atstovus. Čia yra keletas priežasčių: jie išsiskiria savo išvaizda (tiek antropologiniu tipu, tiek apranga), išpažįsta kitą religiją (žydai), yra keisto gyvenimo būdo (čigonai), užsiima kita nei lietuviai žemdirbiai veikla (prekyba, gydymu, būrimu). Netgi šių persirengėlių amatai mitologiškai taip pat susiję su ano, chtoniškojo, pasaulio sfera.

Be to, persirengti šiais kitataučiais buvo populiaru visoje Europoje, ir dabar turbūt būtų sunku pasakyti, kuriame krašte persirengėliai pirmiausia buvo „pakrikštyti“ žydų ar čigonų vardu“, – rašo mokslininkė.

Taigi, panašu, kad žydais ir čigonais persirengti ko gero net ne lietuviai sugalvojo. 

„Taigi kadaise persirengėliams įvardyti buvo paimtas tik kitų tautybių vardas,bet svarbiausia karnavale buvo savo-svetimo supriešinimas tiek platesniąją prasme – šis-anas pasaulis, tiek siauresniąja -– savo-svetimo papročių, tikėjimo, tikslų, troškimų supriešinimas. Juk persirengėliai veikia labai svarbių švenčių metu, kritiniais gamtos, bendruomenės ar žmogaus gyvenimo momentais. Persirengėlių kostiumo ir kaukių panašumai, dalyvavimas ir kalendorinėse, ir šeimos, ir agrarinėse šventėse padeda atsekti šių personažų ryšį su agrarine-vegetatyvine magija, su senaisiais kultais“, – rašoma moksliniame darbe.

Žydai ir anksčiau nemėgo, kai jais persirengdavo per Užgavėnes

Tiesa, savo darbe L. Anglickienė pastebi, kad žydai jau seniai nebuvo patenkinti tuo, kad jie, kaip tautybė, tapo vienu iš pagrindinių Užgavėnių akcentų. Esą anksčiau būdavo taip, kad sumaišę tikrą žydą su persirengėliu šventės dalyviai pasičiupdavę ir sniege išvoliodavę.

„Turime ir X X a. pradžios liudijimų, kuriuose užfiksuotos tikrųjų žydų reakcijos į persirengimą žydais. Tose parapijose, kur per Velykų naktj buvo persirengiama žydais, tikrieji žydai kartais paslapčia nešdavo kyšius kunigams, kad šie uždraustų velyknakčių vaidinimus. Kartais kunigai išpildydavo šiuos prašymus.

Tai rodo, kad žydams buvo nemalonūs šie persirengėlių karnavalai, nes žydus pastarieji ne tik pajuokdavo, žemindavo, bet net sutapatindavo su persirengėliais žydais tiek, kad tikriesiems tekdavo nukentėti ir fiziškai“, – rašo dėstytoja^[3].