Nepaaiškinama internetinė melagystė apie mėsą iš išmatų vėl atsidūrė didžiųjų žiniasklaidos kanalų pirmuosiuose puslapiuose
Pastarosiomis dienomis skaitomiausių naujienų portalų antraštės mirga naujiena, jog Japonijos mokslininkai sukūrė mėsos alternatyvą iš žmogaus išmatų. Tokiuose straipsniuose teigiama, kad mokslininkai taip sumaniai išnaudoja perteklines miesto nuotekas, kad pasitelkę išmaniąsias technologijas išmatas paverčia alternatyvia mėsa[1].
Vis tik, kelių minučių paieška internete atskleidžia, kad ši „naujiena“ – visiškai ne nauja. Pirmą kartą straipsniai šia tema pasirodė dar gūdžiais 2011 m., juos pagrindžiantis vaizdo įrašas į jutube platformą įkeltas 2010 m., o vyresni naujienų vartotojai net atsimena analogišką sensacingą istoriją, kuri buvo plačiai aptarinėjama praėjusio amžiaus pabaigoje.
Vieni teigia, kad išmatas mėsa paverčianti mokslininkų istorija yra tiesiog prastos žiniasklaidos pavyzdys – faktai nepatikrinami, o istorijai pasirodžius viename portale, iš paskos seka ir visi kiti. Tačiau kiti įžvelgia ir sąmokslą: galbūt jau ištisus dešimtmečius esame pratinami prie idėjos valgyti savo pačių išmatas? O gal pasaulio galingieji taip mums siunčia žinia – jeigu nepaklusime kovos su klimato kaita priemonėms, alternatyviai mėsai turėsime pasitelkti fekalijas?
Kad ir kaip bebūtų, tariamos mėsos iš išmatų istorija privertė susimąstyti, ar tai iš tiesų yra taip neįtikima. Juk žmogaus išmatose iš tiesų yra proteino, kurio vegetariškuose produktuose taip pasigenda visavalgiai. Galbūt netolimoje ateityje technologija, išmatas paverčianti mėsa, iš tiesų egzistuos?
Internetine legenda tapęs pramanas, kurį vis sudėtingiau patvirtinti arba paneigti
Dėl įvairių aplinkosauginių, etninių ar etinių aplinkybių dalis pasaulio gyventojų atsisako tikros mėsos ir tampa vegetarais arba veganais. Tuo tarpu mėsos reikalaujantiems visvalgiams, alternatyvus proteinas dabar jau vis dažniau siūlomas skirtingų rūšių vabzdžių ir jų produktų pavidalu. Gali būti, kad netolimoje ateityje, gyvūninės kilmės mėsos produktus pakeisime alternatyviais mėsos pakaitalais, pagamintais iš žmogaus išmatų?
Kaip ir dabar, taip ir prieš daugiau nei dešimtmetį žiniasklaidoje buvo skelbta istorija apie tariamą Japonijos Okajamos laboratorijos mokslininką Mitsuyuki Ikedą, kuris sugalvojo pagaminti dirbtinį kepsnį iš išmatų, kai sulaukė Tokijo nuotekų tarnybos užklausos dėl galimybės sugalvoti būdą, kaip panaudoti perteklines miesto nuotekas.
Teigta, kad mokslininkas iš atliekų išgavo baltymus, nudažė juos raudonai, naudodamas maistinius dažus, o skonio suteikimui pasinaudojo sojų produktais. Tokios susintetintos fekalijų mėsos gyvybiniai rodikliai siekė 63 proc. baltymų, 25 proc. angliavandenių, 3 proc. lipidų ir 9 proc. mineralų. Istorija įdomi, tačiau idėja valgyti išmatas daugeliui yra šlykšti.
Vis dėlto, šlykštėtis lyg ir nėra kuo: neilgai trukus paaiškėjo, kad ši istorija, mokslinis bandymas ir pati technologija neegzistuoja. Okajamos laboratorija gamina tik medicinos prietaisus, Okajamos universitete nedirba ir nedirbo joks asmuo M. Ikedos pavarde. Tiesa, tai realus žmogus, kuris yra Okajamos UNESCO asociacijos direktorius, aplinkosaugos ir statybos inžinierius. Viešojoje erdvėje apie jo darbą su moksliniais tyrimais bei žmogaus išmatomis neužsimenama. Nekalbama apie jokius jo pasiekimus biologijos srityje[2].
Tačiau ne viskas yra melas. Jutube tikrai galima rasti vaizdo įrašą, kuris pagrindžia mėsos iš fekalijų istoriją: jame rodoma, kaip yra gaminamas mėsos pakaitalas, pateikiamas ir interviu su mokslininku, o vaizdo įrašo pabaigoje rodomi kadrai, kuriuose matomas pastato fasadas su plakatu jau kinų, ne japonų kalba[3].
Pirmą kartą šis įrašas internete ėmė plisti dar 2010 m., vėliau jis periodiškai vis iškildavo į viešumą. Kodėl ir kaip, aišku nėra. Dalis akylesnių internautų net atseka šios istorijos ištakas nuo pirmųjų jutubo dienų ir praėjusio amžiaus pabaigos: tuomet istorijos apie mėsą iš išmatų periodiškai gąsdino visuomenę, tačiau atrodė visiškai neįtikimos.
Dabar žmonės gali įžvelgti tokios galimybės tikroviškumą: juk parduotuvių lentynose galime aptikti ir įvairių vabzdžių bei jų produktų – tai prieš keletą dešimtmečių Vakarų visuomenėse taip pat buvo sunkiai įsivaizduojama.
Dabar plačiai kalbama apie būtinybę saugoti aplinką, stabdyti klimato kaitą. Galbūt pasaulio galingieji naudojasi žmonių baimėmis ir pasitelkę šleikštulį keliančią istoriją apie potencialius mūsų mitybos pokyčius, nesąmoningai priverčia keisti mūsų gyvenimo įpročius: galbūt vienas ar kitas istoriją perskaitęs asmuo taip ims ir atsisakys kepsnio vakarienei? O gal tai tik toliaregiška reklama: tokia idėja dešimtmečiais plėtojama visuomenėje, o kai galiausiai yra pristatoma, taip nesukrečia?
Kad ir kaip bebūtų, šioje istorijoje vis gi lieka daugybė neaiškumų. Tikrasis M. Ikeda, regis, niekada viešai nekalbėjo apie savo sąsajas su šia keista istorija. Dėl to iki šiol neaišku, ar kažkada, galbūt jaunystėje, UNESCO dirbantis aplinkosaugos ekspertas ir inžinierius M. Ikeda buvo susižavėjęs biologija, biotechnologija ir bandė sukurti tokią mėsą, ar tai tik viena iš daugelio taip ir nepaaiškintų interneto legendų, kurios nugula į populiariosios spaudos pirmuosius puslapius.
Mėsa iš išmatų – sudėtingas procesas
Vis dėlto, ši paini istorija verčia pamąstyti, ar mėsa iš žmogaus išmatų iš tiesų yra įmanomas dalykas. Jungtinių Tautų ataskaitose nuolat teigiama, kad visame pasaulyje gyvulininkystė išskiria didžiulį kiekį visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų: daugiau nei pusę jų išskiria būtent karvės.
Kuo daugiau gyventojų Žemėje – dabar mūsų jau 8 mlrd. – tuo daugiau maisto mums reikia. Mitybai pritaikę tai, ką patys šaliname, teoriškai, išspręstume maisto pramonės ir galbūt net maisto trūkumo problemą.
Paprastai žmogaus išmatas sudaro 75 proc. vandens ir 25 proc. kietųjų medžiagų. Apie 30 proc. kietosios medžiagos sudaro negyvos bakterijos, dar apie 30 proc. – nevirškinamos maisto medžiagos, pavyzdžiui, celiuliozė, 10-20 proc. – cholesterolis ir kiti riebalai, 10-20 proc. – neorganinės medžiagos, pavyzdžiui, kalcio fosfatas ir geležies fosfatas[4].
Žmogaus išmatose baltymų aptinkama apie 2-3 proc. Procentaliai, tai gana menkas skaičius, signalizuojantis, kad efektyviau iš žmogaus išmatų būtų išgauti tokias medžiagas kaip kalcis ar geležies fosfatas.
Kiaulės valgo išmatas, o mes – jas
Vis dėlto, savo išmatų suvartojimas gamtoje nėra kažkas stebinančio. Pavyzdžiui, savo išmatas suvartoja ir kiaulės: jos dar kartą suvalgo maistą, kad skrandis turėtų antrą galimybę suvirškinti pašarą. Kadangi skrandžio rūgštys jau gali būti iš dalies suskaidžiusios nesuvirškintą medžiagą, antrą kartą praeidamos pro virškinamąjį traktą jos gali išgauti maistinių medžiagų, kurių negavo pirmą kartą[5].
Kita priežastis, dėl kurios kiaulės gali valgyti savo išmatas, yra ta, kad jos yra alkanos. Maisto pramonė šio įpročio net nesistengia pakeisti. Nepaisant įstatymų, dalyje JAV mėsinių kiaulių ūkių gyvūnai yra šeriami savo išmatomis ir net pačių paršelių susmulkintomis žarnomis[6].
Nors ekspertai teigia, kad mėsai galioja „nulinės tolerancijos“ politika ir ji negali turėti jokių akivaizdžių fekalijų pėdsakų, atvejų kai prekybai pateikiama mėsa iš tiesų yra nepastebimai užteršta menku procentu išmatų ir pasiekia vartotoją, deja, bet pasitaiko[7].
