Sąmokslai, teorijos ir… dar kartą sąmokslai
Sostinėje, Tado Kosčiuškos g. 3, veikia labai įdomi parodų erdvė – Istorijų namai. Kaip jie patys save pristato: „Tai erdvė, kurioje istorija lankytojams pristatoma ne kaip fiksuota praeitis, o kaip mūsų visų sukurta ir tebekuriama realybė.[1]
Čia lankytojas yra kviečiamas kalbėti apie daugeriopą istorijos sampratą ir skirtingus požiūrius. Tai, kas vyko praeityje, dabar yra tiriama istorikų, archeologų, antropologų ir įkvepia dizainerius, menininkus, fotografus ir daugybę kitų kūrėjų. Visą šią skirtybių sintezę apibendrina vienas kūrinys – paroda – ir jos autorius – kuratorius.“
Nieko blogo nesakant apie kitus sostinės ar Lietuvos muziejus, Istorijų namai išsiskiria savo parodų specifika ir unikalumu. Šiuo metu juose veikia dvi pagrindinės parodos. Viena jų –
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“.[2]
Parodos anotacijoje nurodoma: „Vystantis technologijoms, atsiradus internetui, sąmokslo teorijos ėmė plisti po pasaulį geometrine progresija. Tačiau jau nuo pat viduramžių sąmokslo teorijomis apipinta begalė dalykų: žydų tauta, raganos ir raganiai, kiek vėliau – masonai ir iliuminatai, XX amžiuje – Holokaustas, Šaltojo karo laikai, XXI amžiuje – Rugsėjo 11-osios įvykiai JAV, Covid-19 pandemija, klimato kaita. Sąmokslo teorijos skaičiuojamos šimtais – visų jų išvardyti neįmanoma. Bet ar kada teko susimąstyti, kokios šių teorijų ištakos? Vienas jau atpažįstame, kitas – tik pradedame atpažinti. Vienos gyvavo tik tam tikrą laikotarpį, apie jas žinome iš vadovėlių ar senelių pasakojimų, kitos – nemarios ar dar tik kuriasi.
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos.“
Iš esmės ekspozicijoje viskas yra taip, kaip nurodo parodos organizatoriai. Akcentuojama, kad sąmokslų teorijos senos kaip žmonija, kad visais laikais buvo tie, kas buvo „priešai“ –raganos, žydai, masonai, giluminė valstybė, vėl žydai ir t.t. Taip pat analizuojamas amerikiečių nusileidimas Mėnulyje ir Džono Kenedžio nužudymas.
Ir tai, kas verčia pradėti tikėti sąmokslais
Iki šio momento klausimų nekyla, bet yra dar viena salė, kurioje sukaupti nūdienos „baubai“ – 5G internetas, chimtreilai ir kovidinis eksperimentinis preparatas.
Jeigu dėl pirmų dviejų ir su jais susijusių sąmokslo teorijų dar būtų galima abejoti, nes lyg ir ne viskas taip, kaip sako needukuoti netikintys, tai kovidinių eksperimentinių preparatų pateikimas kaip gėrio, ką ypač akcentavo šviesuomenės ruporai ir edukuotojų veidai, atrodo keistai. [3]
Arba, tiksliau, kaip tikslinga nepavykusio eksperimento propaganda, nes kasdien išlenda vis daugiau įrodymų, kad, bent jau kalbant apie „baisųjį“ kovidą, nuo kurio ragino skieptis ir vėl prezidentas Gitanas Nausėda, sąmokslo teorijos netruko tapti realybe. Todėl visiškai griežtai teigti, kad ir kitkas tėra sąmokslo teorijos aš nesiimsiu.
Apibendrinant, jeigu įdomu, kokie sąmokslai klajoja po pasaulį, parodoje būtina apsilankyti. Juolab, kad rytoj – paskutinis mėnesio sekmadienis ir bilietai nieko nekainuos.
Didelė, maža, visa apimanti
Taip pat šiuo metu Istorijos namuose veikia paroda „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“.[4]
Ji buvo pristatyta 2023 metų lapkričio 22 d. ir skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų.
Lankytojai vis dar turi galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leidžia patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis.
Parodos pasakojimas veda lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą.
Minėtas teiginys, matant augančią emigraciją ir stebint prastėjančius demografinius procesus, taip pat kelia abejonių. Na taip, buvo ir Ignas Domeika, kurį geriau pažįsta Lotynų Amerika, negu Lietuva, ir Bogotos meras Antanas Mockus, tačiau tai nereiškia, kad mūsų žmonių išvykimas ir atvykimas neaišku ko yra gerai.
Mane nemaloniai nustebino parodoje pateikti teigiami imigracijos skaičiai, nurodant, kad tai prasidėjo po Rusijos invazijos į Ukrainą. Jeigu jau apie tai kalbama, tai privalu nurodyti, kad ne grįžo lietuviai, o mūsų valstybę užplūdo ukrainiečiai, kurie taip pat sėkmingai iš jos dings, kai tik situacija ims keistis.[5]
Adekvačios valdžios akcentais turi būti tiek gimstamumo skatinimas, tiek gyvenimo sąlygų Lietuvoje gerinimas, tiek emigrantų sugrąžinimas. Deja, bent jau iš dabartinių „geriausia kas nutiko Lietuvai“ protingų veiksmų tikėtis būtų naivu. Todėl, sakyčiau, kad labai tikslinga aplankyti ir antrąją parodą, nes šios dienos fone ji suteikia nemažai peno apmąstymams.
